. . . here i am . . .

su kiekviena eilute vis tolyn irtis nuo kranto.
viena valty.
be maisto, be vandens.
be žmogaus.
ir kai ji sako, jog viskas gerai, o aš tik numykiu, supranti, jog man reikia, man pagaliau būtina kad kas nors apkabintų. būtent dabar nes atėjo tas laikas, kai akys pilnos ašarų. ak, gi niekada neverkiu. o dabar... dabar man reikia. nieko daugiau neprašysiu.
tik dabar, dabar, dabar.
ateik.
poseidone, kur tu?
kur?
Poseidone...?




kur!