pirate jet

aš juk galėčiau parodyt pati sau, ko gi trūksta toj kasdieninėj kankynėj.
ir kai pagaliau tai atsirdo, (vėl, vėl vėl, ak, dieve mano, vėl)
                                                                                      imu ruoštis smegenų transplantacijai
atsijungti nuo jausmo
                               nuo pačios sielos, kaip galbūt pasakytų Kabukis
aš juk jo nepažįstu, tačiau jis mane pamokė daužyt lėkštę ir keletą būgnelių taip sukeliant sau lūpų vėžį
tu perdedi, pasakytų mergina anądien virusi mums arbatą su pienu, ir ji būtų teisi
aš vėl kraustausi
į ar iš dar negliu pasakyt
tik jaučiu jaučiu, virš visko, kad laukiu kuo tai baigsis
raškau obuolius
vemiu į savo delną pilną graikinių riešutų
jų kevaluose visatos
visatose -
sprogstanti mano galva
ak.
ačių dievui, vėl ir vėl ir vėl ilgėja dienos

o aš tenoriu išeit į tuščią pakrantę, kur nesimatytų nė vieno sumauto žiburio, kur nesigirdėtų nieko kito, tik bangų skalaujamų pėdų girgždėjimas. tuomet, matyt, paimčiau tą dešiniau gulinčią jūros išmestą šaką ir daužyčiau save iki nukritimo, kiekvieną savo sielos kertę. nes aš kalta, kalta, (pri)kalta, ir dieve, kurio nėra bausk mane už kiekvieną cigartę, už kiekvieną gražesnę mintį. nes laidoju vieną smegenėlių kertę. tą. širdingąją.

tad gerk arbatą.
iki nukritimo.
gerk, gerk, kvaile.

nes aš galvoju apie savo Zylę delne.

nes galvoju apie savo Poseidoną.

nes man nereikėtų apie jį galvot

nes dabar jau man

(velniop prisikėlimą,

velniop laukimą

velniop vėles baltuose skvernuose pasislėpusias)

- mažai ateities.