kūrenkit tamsą. tyliai berkit žebenkštis į minkštą liepos mėsą

dabar viskas sukasi tik apie skausmą ir kaip paslėpti alergijos išėstas kojas po dirbtine tunika.
nes daugiau viskas lyg ir nieko.
nes viskas tampa lyg ir nieko.
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

vis dar mėtau strėlytes į niekeno nuotraukas ant durų.
vis dar verdu indišką čajų, pučiu pasigėrusį didžeridą, verkiu, kai skauda.
neverkiu.

tylint saulei vis nesiryžtu miegoti, užbaigti, pasakyt, kad nelemta.
duok dieve, kad lemta.


. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

keista, taip dieviškai keista
ant kelių tau galvą padėjus
įaugti plaukais ir numirti 
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

nes keista, taip dieviškai keista, padėjus galvą ant senų medinių laiptelių tikrai norėti.
nes tai yra kylančio mėnulio garsas
dangumi užlietų moters krūtų garsas
debesiu sklendžiančio vaiko kvėpavimo garsas
traškančio ledo po kojom
                                gyvenimo pilnatvės garsas

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

matyt, vasario 16 - oji paminėta geriau, negu bet kieno kito.
su Marcinkevičiaus tekstais
scenoje, nuostabių žmonių apsupty
verkiant ir žinant
kad štai
dievas ateina
dievas ateina iš salės galo
mums palydint kreivomis akimis
vienas kitą. palydint taip, jog niekad
daugiau gal ir nebesusitiksim.

apkabink mane, mano mielas Poseidone.
tavęs jau seniai nieko neprašiau.
nieko neprašau net dabar.
tiesiog...
ak. taip.

atleiskit.