dis---

bučiuotis su vilku mėnesienoj tikrai nėra geras sumanymas. ypač po to, kai tavo kūno mėsinėj teliuskuoja per daug vaizdų, žmonių ir tiesos. visą vakarą kartojau "juk aš jums vistiek nepatinku, eikit paieškot kitų zombių, su kuriais nuotraukos atrodys ne tik nuoširdesnės bet ir gražesnės". vis kartot. ak. alkoholis tikrai suartina žmones. ne tuos, ne mane su jais. juos su manim.

viskas baigiasi tyliu nugrimzdimu į kažkieno kito pasąmonę, skendimu dūmuos keistuose balkonuose, pokalbiais apie hipius, filmus, knygas, fiziką ir jimi kažkur pašonėje. baigiasi tuo, jog norisi šokti žemyn, pažiūrėti, kas bus.

atšilusiam protui sakau: viskas dėl to, kad šią savaitę nutirpo sniegas. dabar vėl šalta, vėl sninga. boružės grįžta ten, kur jų geltonas kraujas gali suledėt, aš grįžtu ten, kur manęs dar nebūta. visi į savo urvus. laukiniai. o galvojau - žmonės.

visgi kartais gera pasėdėt ant svetimo kilimo. ant svetimo stogo. ant svetimo mėnulio pučiant kažką panašaus į sielą tiesiai į pasaulio snukį. į snukį visiems tiems, kurių gal nebenorėsiu matyt. kurių gal ir nebematysiu.
sakai, niekam nesakyk, ką dariau tą penkadienio naktį. sakau, niekam ir nesakysiu. tylėsiu kaip žemė, mano brangi, tylėsiu kaip žemė, kurios dar nemindei. tokiose vietose nėra kultūros. tokiose vietose ir man nėra ką veikti.

gal, matyt, užtenka. dedu į šalį gitarą. tušinuką. viską, ką buvau paėmus. aš gi negaliu kurti. aš gi - kvaila - nesugebu. tad gal daugiau ir nebeverta.

grįžtu į savo ligoninę. neatsiprašinėju, nesigailiu.
labanakt.
šiąnakt pro jūsų langą vietoj žibinto šviesos sklis maži padarėliai, neturintys vardų.