kai arbatą pritraukia

matyt virš visko tesugebu mintyse vadinti save jauna kekštyte,
groti "nemigą",
neištraukti aukštų natų,
norėti aplelsinų.


nesibaigiančių apelsinų.
skrajojančių virš mano fantasmagoriškų arklių. apelsinų.


Zyle, nes 31 - ąją aš pas tave. jau su visam.
nes nebegaliu gerti arbatos. vemsiu.
nes dabar kiekviena naktis, kiekvienas žvilgsnis iš netyčių - more than words.

juk būtų tiesiog lengviau, ar ne?
tiesiog lengviau išgirsti tai iš paties tavęs, nei iš to kuris žino, ką kalbi būdamas girtas.
o gal ir ne lengviau.
ne. ne lengviau.

gera glostyti vyro plaukus šiltoj lempos šviesoj.
gera tiesiog sėdėt ant grindų su ta pačia arbata, atsiduodančia melionais.
paklaust nepaklausiamo.
ar tik ne per daug...?
gal.



aš juk jau žinau. Poseidone, žinau.
juk visad žinojau.
tad, po galais, . . . . . ?