slumming
eini.
juodas nevėžis.
ir dangus juodas. pagalvoju, kad visai vangogiškai skambėtų, jei nusiskusčiau galvą ir išmesčiau plaukus į upę. gal taip ir padarysiu. įlūšiu į eketę. įšoksiu į eketę. pasuksiu ruletę. nutaikysiu kažką į smilkinį. tamsiai mėlynas laikrodis ant sesers naktinio stalelio tiksi kiek per garsiai. jis senas, nes ant jo parašyta made in USSR. o ant keistos raudonplaukės su šiek tiek nuaugusiais dažytais plaukais šiandien mačiau sovietų žvaigždę su pjautuvu vidury. mėnulio pjautuvu. lyg merginos iš keisto lėkšto sailor moon. jisai irgi buvo jūreivis. ir grodavo muziką, pagal kurią šokdavo dievas. šokavo dievas, jei tik buvo negras. dabar dievas nebešoka. dabar jis krapšto centus, kaip ir aš, norėdamas tris stoteles pavažiuoti autobusu, kur, jei pakankamai greit perkėlinėtų kėdę, galėtų stebėti begalinį saulėlydį. mano akys - gulsčias aštuonetas. mano akys - tavo išbyrėję dantys. šiais laikais ištrinti žmogų lengva. suvalgyt taip pat. trys mygtukų paspaudimai, ir jis susiras tave, jei norės.
vis bėgiai eina į nežinią. susapnuotus laukus, lietumi kvepiančias karves, atvėsusį, pakelėj rastą pieno bidoną, sniaukrojantį baltapūkį berniuką siauroms akimis, vikingų okupuotus ir žmogaus neliestus jūros plaukus. įdomu, ar ten auga banginiai. joju ant plačianugarės mėlynos žuvies. kažkur fone skamba eilinis Prokofjev'as, lupu juodą apelsiną. prisimenu nevėžį. prisimenu save pasakojant, kaip gimiau. prisimenu kažką šnabždant, kad taip ir reikia. kad gimt yra būtina. negimus negali šokti. o jei šoki, negali mirti.
jau matau arbatos drumzles tekančias neapšviestais veidais. be spalvos, be ekspresijos, be oro spaudžiančias mano vienatinę, esminę žmogiškąją gyslelę. traukiančius kažkur piečiau, nes, sako, ten sielos temperatūra pakyla aukščiau nulio. žmogaus nervas turi judėti. jo rimtis tolygi baisiausiems kataklizmams. danties skausmui. baimei jį gręžiant. be jo nebūtų ir Gogolio, ir Achmatovos, ir Tolstojaus. manęs gal irgi nebūtų. bet būtų žuvis, kuri žiopčioja man įkvėpuodama jausmą. tebūnie tai pasaka apie katine pasislėpusį tikrą čigoną. vagį. apgaviką, bandantį trūks plyš sutraiškyt kitų galvas. tamsiais odos balionėliais su vandeniu skelbiantį karą. mes irgi taip darydavom. šokinėdavom nuo kalnų, grauždavom apledėjusias priešų vėliavas. mums sakė, tai veda į arktį. tenai baigėsi elniai, ir mes grįžom, tik ta vieta, iš kurios išėjom, nebeatrodė namai. jisai man kartodavo, kiekvienąsyk, kai tik pasiskųsdavau, kad kuprinės diržai veržia pečius, kartodavo, kad namai ne ten kur laukia. grįžusio tavęs irgi niekas nelaukia. tu lauki. gydytojo. laukiamajame.
kitą kartą, kai nebuvau vietname, tikėjau esąs buda. tikėjau, kad buvau hamurabis. ra. setas. ir tuomet prasidėjo. kabėdavau aukštyn galva kiauras paras, kildama, kildama, su laidu burnos kamputy. perleisdama per save visą srovę. buvau einšteinas. aš sukūriau teoriją, kad mano obuolys nukris ne ten. kad mano obuolys neturi vietos ant šios žemės. persona, kuri kas naktį man švietė tarsi aukuras ėmė ir užgeso. tiesiog šitaip. per tris minutes iš jos neliko nieko, tik raudoni skudurai.
žmones ištrinti lengva.
violetiniais rūbais ypač.
garbanotais plaukais ypač.
mano parasomnija valdo suakmenėjusias nykštukų menes.
rodos, jaučiu, kaip ausys kas minutę smailėja.
1
2
3
4
q
W
juodas nevėžis.
ir dangus juodas. pagalvoju, kad visai vangogiškai skambėtų, jei nusiskusčiau galvą ir išmesčiau plaukus į upę. gal taip ir padarysiu. įlūšiu į eketę. įšoksiu į eketę. pasuksiu ruletę. nutaikysiu kažką į smilkinį. tamsiai mėlynas laikrodis ant sesers naktinio stalelio tiksi kiek per garsiai. jis senas, nes ant jo parašyta made in USSR. o ant keistos raudonplaukės su šiek tiek nuaugusiais dažytais plaukais šiandien mačiau sovietų žvaigždę su pjautuvu vidury. mėnulio pjautuvu. lyg merginos iš keisto lėkšto sailor moon. jisai irgi buvo jūreivis. ir grodavo muziką, pagal kurią šokdavo dievas. šokavo dievas, jei tik buvo negras. dabar dievas nebešoka. dabar jis krapšto centus, kaip ir aš, norėdamas tris stoteles pavažiuoti autobusu, kur, jei pakankamai greit perkėlinėtų kėdę, galėtų stebėti begalinį saulėlydį. mano akys - gulsčias aštuonetas. mano akys - tavo išbyrėję dantys. šiais laikais ištrinti žmogų lengva. suvalgyt taip pat. trys mygtukų paspaudimai, ir jis susiras tave, jei norės.
vis bėgiai eina į nežinią. susapnuotus laukus, lietumi kvepiančias karves, atvėsusį, pakelėj rastą pieno bidoną, sniaukrojantį baltapūkį berniuką siauroms akimis, vikingų okupuotus ir žmogaus neliestus jūros plaukus. įdomu, ar ten auga banginiai. joju ant plačianugarės mėlynos žuvies. kažkur fone skamba eilinis Prokofjev'as, lupu juodą apelsiną. prisimenu nevėžį. prisimenu save pasakojant, kaip gimiau. prisimenu kažką šnabždant, kad taip ir reikia. kad gimt yra būtina. negimus negali šokti. o jei šoki, negali mirti.
jau matau arbatos drumzles tekančias neapšviestais veidais. be spalvos, be ekspresijos, be oro spaudžiančias mano vienatinę, esminę žmogiškąją gyslelę. traukiančius kažkur piečiau, nes, sako, ten sielos temperatūra pakyla aukščiau nulio. žmogaus nervas turi judėti. jo rimtis tolygi baisiausiems kataklizmams. danties skausmui. baimei jį gręžiant. be jo nebūtų ir Gogolio, ir Achmatovos, ir Tolstojaus. manęs gal irgi nebūtų. bet būtų žuvis, kuri žiopčioja man įkvėpuodama jausmą. tebūnie tai pasaka apie katine pasislėpusį tikrą čigoną. vagį. apgaviką, bandantį trūks plyš sutraiškyt kitų galvas. tamsiais odos balionėliais su vandeniu skelbiantį karą. mes irgi taip darydavom. šokinėdavom nuo kalnų, grauždavom apledėjusias priešų vėliavas. mums sakė, tai veda į arktį. tenai baigėsi elniai, ir mes grįžom, tik ta vieta, iš kurios išėjom, nebeatrodė namai. jisai man kartodavo, kiekvienąsyk, kai tik pasiskųsdavau, kad kuprinės diržai veržia pečius, kartodavo, kad namai ne ten kur laukia. grįžusio tavęs irgi niekas nelaukia. tu lauki. gydytojo. laukiamajame.
kitą kartą, kai nebuvau vietname, tikėjau esąs buda. tikėjau, kad buvau hamurabis. ra. setas. ir tuomet prasidėjo. kabėdavau aukštyn galva kiauras paras, kildama, kildama, su laidu burnos kamputy. perleisdama per save visą srovę. buvau einšteinas. aš sukūriau teoriją, kad mano obuolys nukris ne ten. kad mano obuolys neturi vietos ant šios žemės. persona, kuri kas naktį man švietė tarsi aukuras ėmė ir užgeso. tiesiog šitaip. per tris minutes iš jos neliko nieko, tik raudoni skudurai.
žmones ištrinti lengva.
violetiniais rūbais ypač.
garbanotais plaukais ypač.
mano parasomnija valdo suakmenėjusias nykštukų menes.
rodos, jaučiu, kaip ausys kas minutę smailėja.
1
2
3
4
q
W
Komentarai