01. playing love

tai yra nakties alsavimas man į viršutinį nugaros slankstelį.
kiekvienas orandžinėj žibintų šviesoje ataidintis žingnis nesugeba atpirkti kaktos atremtos į kaktą, yra per mažas, kad išmatuotų visus norus, mano teises, mano pareigas, troškimus, prisilietimus, žodžius... galų gale - tai tik laikas. klystu, kai sakau, kad žmones reika mažinti, kad reikia mažinti arbatą. daugiau, daugiau, daugiau jų. tų tikrųjų, tų žmoniųžmonių. 

viduje tyliai šypsausi, kai kažkieno miklūs pirštai, pastoviai lankstantys iš popieriaus mažus drakoniukus, pasako, kad dar kartą tyliu poezija. nes tai velniškai gražūs žodžiai.
tai meilė žmonėms, žmogau.

atrodytų, viskas. tai viskas, ką galiu iš savęs išspaust. kertiniai žodžiai, elementarūs akmenys po kojom, kažkurioj  kūno pusėje vis dar kerpėjanti migla. tai yra juvelyriška - pasakytų baricco. nes taip ir yra.
juvelyriškos mintys, žvilgsniai, juvelyriška kiekviena sumauta sekundė, kurią praleidžiu... ak, nesvarbu.

tai vis dar keistas tikslas. betarpiškai veiksnūs rytai. per dažnai svajojamos tylos.
tiesiog.
gera, kad viskas vėl taip gražu. gera, kad dar nesiruošiu užkasti kirvių, nupjauti senų šakų nutriušusiai obeliai. nesiruošiu nukirsti nudžiūvusių medžių. tylus garsas. meilės garsas. nes pavasaris. nes niekada dar nejutau tokio akinančio vyšnių tvaiko ore. dar niekada obuolių vogimo metas taip nesklandė virš miesto, kaip kad dabar. niekada nebūčiau pagalvojusi, kad išdrįsčiau. o dabar... dabar lengviau. lengviau, nes išdrįsiu.

 - na argi tai gražu?
 - nežinau, man tai gražu.
[A.A. "Duobė"]