dar vienas ratas, dar vieną turim

vienas, du, vienas, vienas... taip kaip niekada. niekada yra kaip ir tai. nimfomaniškos mintys, nuogi žmonės ant dviračių. nimfos turėjo mintis. dėl to aš nimfa.
vienas, du, vienas, vienas... sukuosi savo pirmuosiuose bateliuse, išsitepliojus garstyčiom, išsitepliojus kvaila jų spalva. tai betmeno skrydis, tai meniniai žmogiškieji rezonansai. atrodo, kad nors ir šią minutę. kad ir dabar, gal taip pasakytų gandis. š raidės vietoj ų. ta nėra klaustorofobija, tai tik karkvabaliai ant mano nuogo kaklo.
viskas yra paaiškinama. pabėgimai, nuleistas ratas, tepalų dėmės ant nosies ir krumplių. rankos. apleisti keliai, šiukšlės juose, aplinkui nelakstantys zombiai. visi noktiurnai. visi scat-singing gabalai. užkimęs armstrongas. armstrongas mėnulyje. jis man asocijuojasi su figomis ir skęstančių laivų šviesoms, kurios palaipsniui nyksta. sudedu visus matytus žilų motinų veidus. tylias naktis vienatvėje ant vienatinių bėgių.
tebūnie visa tai - tik žaidimas. tu sutinki su taisyklėm, tu žaidi, statai vis daugiau. ir tai niekaip nesusiję su tuo, ką norėčiau pasakyti. gal todėl, jog figų kvapas blaško. gal todėl, jog kaip niekad girdėjau močiutės gaidį šį rytą kliedintį gamta ir šalta ryto šviesa. bet baisiausia ne tai.
baisiausia tai, jog gaidžius kartais pjauna.
ar tai ko nors verta?
nebent tavo kaklo duobutės rūko. ir tai vėl stankus. atsiprašau.
tylūs lietūs ant išdegusios žemės. iš arbatos išpilstytos širdys. nežinojimas. aš pati. po langu žydintis kaštonas, mano būsimame bute lempos bus apkabinėtos skalbinių segtukais ir spanguolėmis.
kiekvieną kartą pakėlus galvą pamatau vis šį tą. matyti nėra gerai, ne visada. nes net iš "matyti" išauga medžiai ir žolės, iš "matyti" susidaro gležni, vėjo dąskomi debesų laiškai, iš to "matyti" viskas juk ir prasideda, susikaupia ežerai. prasdeda iš nebylių kalbų, prasideda, kai net pats nepastebi, jog jau.
galų gale visos karuselės pajuda. vaikų veidai išskydę ir nieko verti, tik aplinkui besimalančios mamos su cukraus vata dar kažką šūkalioja. juk tai tik gyvybė, ponai, tai venintėlis tikras dalykas, kurį kas dieną įkvepiam, kurį čiupinėjam. man patinka jūsų frakas ir mėlynos akys, visiškai nederančios su apavu. galbūt todėl šį vakarą tai vyksta. kalbant tik tarp mūsų, man patinka atviros gatvės ir nemašininiai lietūs. ir žibintai. ir alyvos. ir jų ir alyvos kvapas prieš miegą.

gal tai ir keista, tebūnie, aš meluoju. pagaliau groju ne visiškai Novačento klaviatūra, ne visiškai mėlynom rankom ir paburkusiom nuo nemiego akim, nes atėjo laikas sustaikyt su tuo faktu, jog, kad ir ką bedaryčiau, esu geras žmogus. esu puikus žmogus, trenkiu sau už tai, bet, po galais.... ak. 

tai niekada neturėjo prasmės.