sustipk tilpme, geraI?

kažkas įstrigę gerklėje. kažkas ne gumuliško, bet iš praeitos nakties. klaikios rankos ant mano liemens, ant mano iš nuovargio, iš kažko vemiančio liemens. ak. juk tai tik atodūsis prieš viską.
paliktos mokyklos ilgesys, paliktų suolų ilgesys, paliktų mokytojų ilgesys, ilgesys, ilgesys... ilgesys ko? nejau? aš? pasiilgstu? ne.
vėl skaičiuočiau nuo vieno iki trijų. vėl. bet apvaliosios o man kažko nebeleidžia. dar gerai nežinau ko. jos tiesiog iškerta skylę. išerta skylę mano kartojamuose "tiesiog" (cha, atv žinose šį žodį pasakiau gal n kartų), kelyje nukritusiame iš zombieland'o, dviračio stipinuose, mano bemiegės būties prakeiksmėliuose. gerai, rytoj einu. einu ir pasakau. mano. mintys. šokinėja. ne keista?

nepakankamai
puiku.
tada važiuojam

važiuojam kur? ant mano kalvos? eilinį kartą?
visame kame dar taip išgyventa.
mielas melas
sau? ooo taaaaip.
kažkodėl grįžo damien'as, kažkodėl jis vis dar čia. ar tai aš, ar tai mes vis dar kalbamės su juo iš anapus. jis juk šitaip sugrįžta. kaskart.
mielas melas
tik apsiniauk, gerai?
apsiniauk.

sutarta.
a
tada
                 gerr