- 13

tiesiog duokit man šansą tęsti, ok? 
duokit man šansą toliau gyvent tą beveik laimingą gyvenimą, kuriame aš daug galvoju, daug šypsausi, daug vaidinu. na, nieko naujo. tiesiog duokit man tą gyvenimą, kuriame nereikia aiškios ir tvirtos kažkieno atramos, nors ji ir yra. atimkit iš manęs štai šitą, kuriame tos atramos velniškai reikia, o ji, lyg tyčia, sutrūnijus ir nepasiekiama.
kai turėsiu neaukštai plaukiantį butą be balkono, su išpuvusiomis palangėmis ant kurių negalėsiu sėdėti ir gerti vakarinės vyno taurės, su pageltusiais tapetais ant kurių dar pilkuoja nusitrynusios gėlės, niekas nepasikeis. man juk vis tiek reikės. atramos. tegu greičiau trūnija. tegu greičiau pasibaigia. arbata. kava. šitas šansas. šitas laikas. šita... atrama. šitas ilgaamžis atramos prisilietimas.

VISOS PASAKOS APIE DIEVĄ

Guliu plikam lauke išmėtytom į šalis rankom. Kažkuriuo piršteliu ropoja rudoji skruzdė, jaučiu, kaip dilgsi mikroskopinės odos dalelės, kaip keliauja keistas ir nenumaldomas, nesustabdomas nervinis impulsas. Guliu. Guliu ir kvėpuoju. Šiandien dangus ryškiai žydras, šiandien saulė nedegina mano akių kaip kitais kartais, o gal tai tiesiog optinė gestančio proto iliuzija. Man peršauta kairės kojos arterija, šiek tiek aukščiau kelio. Žinau, nes mokykloj mus mokė, jog taip kraujas gali švirkšt tik iš šito gyvybės vamzdelio. Žinau, nes jaučiu kažką panašaus į skausmą, keistą pulsavimą, lyg antra širdis būtų išaugusi iš žemės tiesiai pro mano kelį, tiesiai pro nustekentą nuo bėgimo kūną.

Juk tai tik laiko klausimas. Na žinot, kada. Aplinkybės, kodėl žiūriu į palaipsniui temstantį dangų, į savo niekada taip ir neįtikėto dievo buveinę mirdamas, o ne kapstydamasis į gyvenimą ir bandydamas nuropot tik į nežinią, tik į kažką, kas privers mane keliaut toliau keistu ir nesuvaldomu gyvenimu, likimu, metų laikų kaita, medžių lapų šniokštimu, upelio netoli močiutės namų čiurlenimu kiekvieną pavasarį man vis bemėtantį į jį plokščius akmenėlius, yra pakankamai paprastos. Tai neapibrėžtumas. Tai baimė. Tai ši akimirka, kurią praleidžiu laistydamas meile ir krauju žemę po kūnu, kuriame gimiau.

Prisimenu viską, rodos, taip aiškiai, su visomis smulkmenomis, kiekvieną kartą, kai šnibždėdavau Šekspyro eilutes kažkuriame minčių kamputyje - „aš likimo žaislas, aš likimo žaislas“... Geriau už viską. Labiau už orą kuriuo kvėpuoju šią akimirką, kvėpuoju jų odomis. Kvėpuoju tuo, ko niekada nepasakiau, kvėpuoju tik sėdėjimu prie apžėlusios kūdros ir tylėjimu.

Visi jie buvo tie, kurie ateina ir išeina netikėtai. Kurie keičiasi taip staiga, lyg katinai žiūrintys į saulę – vieną akirmirką apsnūdę,  kitą – pikti ir šnypščiantys pro šalį praskrendant musei. Mažakalbiai. Net su keistu akcentu. Ydingomis manieromis, stipriai ir entuziatsingai gestikuliuojantys ar įsitempę kaip styga. Jie suteikdavo reikšmę kekvienai smulkmenai, net kai kalbėdavo apie ryžių saujas. Tačau kalbėdavo taip, tarsi tai būtų gyvybės ar mirties klausimas. Gyvybės ar..

Mano mintys nerišlios. Ant veido tupinėja musės, drugeliai, uodai, praikaito lašeliai rieda žemyn. Jaučiu, kaip nuo drėgmės sušlapę marškiniai lėtai prikimba prie kūno. Mane pašovė, dieve, skaitantis mano mintis. Mane pašovė bėgantį iš apleistos koncervų gamyklos. Ir tai viskas, ką galiu pasakyt. Kad geriau renkuosi mirt, negu toliau bandyti gyvent savo prieš bene dvidešimtmetį prasidėjusį gyvenimą? Taip, aš bailys, žinau, žinau, žinau. Galiu ropot. Net atsistoti galėčiau. Tik bijau to, kas bus. Ne ligoninės ar išsigandusio motinos veido. Gyvenimo bijau. Nežinios. Pasirinkimų. Jie – suaugę - sako, kad ankščiau taip nebūdavo. Kad jie neturėjo pasirinkimo būt tuo, kuo norėję. O žinot, laisvė varžo. Tampi įkalintas savo paties pasirinkimuose. Nepagalvojot, ar ne? Juk nepagalvojot, kad sunku nukristi iš mėnulio ir pasakyti, ką darysi likusį gyvenimą. Todėl laistau savimi žemę. Geriau jau mirsiu, negu gyvensiu nežinioj, amžinoj, niekada nesibaigiančioje nežinoj.

Ar tai gali baigtis kitaip? Žinoma. Keista, kad kraujuojantis žmogus geba tiek daug mąstyt ir matyti paskutinėmis gyvenimo minutėmis. Jaučiu, kaip gęsta sąmonė, o kažkuri proto kertė dar tikisi, kad viskas nesibaigs taip tragiškai, kaip jau nusprendžiau. Kad ir kaip bebūtų, norėčiau prisiminti. Šešėlius, gėles, kvapą. Šitą metalo ir oro kapą. Dar niekada jis nebuvo toks skvarbus, gaivus ir grynas. Delnu ropoja vabalo šmėkla, liejasi spalvos. Mano motina vis sakydavo, kad dievas nelaimingas. Dieve, girdi, tai tu esi sumautai nelaimingas, nes tai mano delnu musė ropoja. Mano kojomis teka karštas kraujas, gyvybė, praikeiktas būties katalizatorius. O tau kas, dieve?

(Ar tu bent jauti?)

Visos išpažintys, kurias atlikau, buvo netikros. Netikros ir mintys, kurias persakydavau nieko neišmanantiems aplinkniams. Pavogtos. Kartais vis pagalvodavau, kad jei jau taip lengva vogt žodžius, gal ir sielas pavogti taip pat paprasta? Gal velnias tas sielas ir vagia, kekvienąkart, kai vietoj geresnio žodžio, atrodo, kabančio mums ant lūpų, ištariam blogesnį. Arba kai tų žodžių visiškai neištariam. Kai apsimetam, kad juokiamės, o iš tikrųjų – tik meluojam. Mano keistose smegenyse visuomet pešėsi elementari logika. Kruvinose kovose ji smūgį po smūgio kirsdavo argumentus, kekvieną kartą man pargriuvus ant grublėto asfalto motinos kartojamus žodžius: „Nagi, kelkis, vyrai neverkia“. Tai gal vyrai ir nejaučia? Gal vyrai neturi sielos? Kiekvieną kartą pagalvojus apie tai mane suimdavo baimė, kad net miręs niekur nebūsiu reikalingas, kad taip ir nepateksiu nei į dangų, nei į pragarą. Mat jei neturi sielos, esi nereikalingas dievui, jei vis dar verki kai tau skauda, tavęs niekas nelaukia. Gerai pamąsčius, nė vieno žmogus net ir gyvo jau nieks nebelaukia. O gal?

          Kažkodėl prieš akis iškyla keista vasaros scena – nuo didelio geležinkelio tilto su draugu stebėjom besimaudančius vaikus. Jų šlapiose nugarose žaidė saulės spinduliai, o iš po žiemos neįdegusi oda atrodė tarsi permatomo audinio atraižėlė, bet kaip užnerta ant kaulėtų, lieknų kūnelių.

-          Tai – juvelyriškas darbas. – pasakė Giedrius.

-          Kas?

-          Nagi tai. Viskas. – pasakė jis, keistai tuščiu žvilgsniu stebėdamas tarsi iš seno filmo apie Amerikos plantacijų darbininkus iškirptą sceną. Aš tyliai nusišypsojau.

-          Juokinga tai. – atsakiau kaip visada, kai jis pradėdavo kalbą apie neaiškius dalykus.

-          Nieko čia juokingo. Ar supranti, kad kažkas yra? Juk supranti? Tas, juvelyras užrištomis akimis. Dievas. Velnias. Nežinau, - jis ėmė kalbėti greitai ir pašnibždoms, keistai, makabriškai gestikuliuodamas, įsmeigęs staiga pagilėjusį žvilgsnį į lašelius, krentančius nuo mažo, strazdanoto berniuko plaukų.

-          Nuo kada tau parūpo religija? - pasisukau.

-          Nuo dabar. – atšovė Giedrius. – Dabar. Supranti, apie ką aš? Jis – genijus. Įdėk į sėklą viską, ką ji turi žinoti. Kada ji turi išaugti, kokia, kada skleisis jos pirmieji žiedai, kokius vaisius išnokins augalas, išaugęs iš to smilties dydžio stebuklo. Supranti? – jis ir toliau nekreipė į mane dėmesio.

Aš jau nieko netsakiau. Viduje apsigyveno kažkas, ko neįmanoma išreikšti – nei žodžias, nei gestais, nei kuo kitu. Kažkas neištarta sklandė ore.

 - Tai - dieviški žaidmai. Trečią kartą mestas kauliukas. Kiekvienas debesis, kiekviena žolė, vanduo ant tų vaikų nugarų – viskas čia aukščiausios klasės magija, brolau. Ta muzika, kurią visi groja atokiuose pakėlės baruose, muzika, išgrojama tais 88 fortepijono klavišais, pašėlusiai išjaučiama muzika – viskas tik apvalkalas. Spindintis, gražus, spalvotas – kaip koks muilo burbulas, nors už visko slypi prasmė. Už visko – daiktų, žmonių, augalų – slypi kitas pasaulis. Begalnis.

Tada tyla. Vaikai buvo čia pat, tačiau jų juokas, rodėsi, sklido iš kažkur toli. Ir mes daugiau nekalbėjom. Toje tyloje galėjai pajusti dievybių prisilietimus, angelo sparnų plazdėjimą, galėjai išgirsti žmonių aimanas ir gelbėjimosi rato, mesto į vandenį, čiuožimą paviršiumi. Joje tilpo nesuskaičiuojamos kartos, visi žodžiai, visi jausmai.

Po dviejų dienų Giedrių partrenkė autobusas.

Dar po savaitės jis mirė.

Gal taip gulėti – ne pats geriausias sumanyms. Gal taip gulėti net nereikėtų. Man prieš akis jau šmėžavo kitas, merginos, matytos tamsioje gatvėje, siluetas. Tą naktį orandžinėje žibintų šviesoje buvo pilna kažko daugiau, nei tik paprastų fotonų. Jie sliuogė sielomis, sienomis ir langais, sliuogė jos raudnos suknelės apačia, taršė ją kartu su vėju. Kažkuo kvepėjo – gal alyvomis, gal tiesiog miegu. Ji grojo saksofonu tuštutėlėje gatvėje, perpučiama, nerami, užmerkusi neaškios spalvos akis. Šalia basų kojų garavo arbatos puodelis. Visą naktį sėdėjau ant kelio ir žūrėjau į ją. Man atrodė, kad įvilktas į tą raudoną suknelę prieš mane stovi tas kitas, Giedriaus minėtas pasaulis. Mačiau mažus pirštus, spaudinėjančus aukso spalvos vožtuvėlius. Mačiau dirbant smulkiausius jos raumenis, mačiau aprasojusią kaktą. Kartais tai išvesdavo mane iš pusiausvyros, išvesdavo iš proto, pagaudavo ir tučuojau vėl gražindavo į vietą ant šalto šaligatvio, ir lyg nepliaujamai klausė, kaip vis dar galiu nemiegoti mieste, kuris amžinai nepabunda. Galiu nemiegot, nes prieš mane stovi mergina nakties šaltumo pečiais. Galiu, nes po to niekada daugiau jos nebemačiau. Tik nugirsdavau. Retkarčiais.

Viskas keičasi per greitai. Dabar lijo, aš šalia mamos sėdėjau šlapioje pievoje parietęs kojas po savimi.

-          Tesiog užsimerk ir klausykis, gerai? – ji šypsojosi, nuo nosies varvėjo vanduo. Klusniai linktelėjau.

Ir to užteko. Rodos, jaučiau ant savo šaltų pečių nusėdant aplinkui tvyrantį rūką, lašus, materijos burtažodį, sklandžiusį aplinkui visą, tada dar trumpą mano gyvenimą. Į sielą ir plaučius skverbėsi oras, tuo pat metu išleisdamas mažas, bene nematomas sielos ūkanų liekanas, kurių nė nepastebėdavau esant viduje. Kartu su baltu šilto oro debesėliu jos pažirdavo aplnkui tokiais smulkiais gabalėliais, kure nebūtų palindę net pro rakto skylutę. Jutau pečius atvėstant, protą aiškėjant. Mano mama žinojo, kas yra Pasaulio Siela, ir dabar mokė mane ją pajusti.

 - Atleisk, kad tai yra gražiausia, ką galiu tau duoti. – kartą pasakė ji.

Bet mam, daugiau nieko man nė nereikėjo.

Aido oda buvo tamsenė, nei įprasta. Tąkart miestas buvo aptrauktas migla, ir mes lengvai slydome tuščiomis, milžiniško ir anstyvo ryto gatvėmis. Jis kažką kalbėjo, bet tai nebuvo svarbu. Virš mūsų kabojo greit kilsiančios saulės šešėlis, tamsavo namų langai, visoje lakioje tyloje tik jo balsas tebuvo galinis mūsų kelionės taškas. Aidas pabėgo, atvedęs mane ten, kur ir buvau pašautas. Tačiau, nepaisant to, jis buvo geras žmogus.

Nebežinau, ar aš dar gyvas. Galbūt viskas jau seniai baigėsi, tik štai aš likau įstrigęs savo mirties akimirkoje. Gal ta mirties akimirka ir yra amžinybė – keistas, neįsivaizduojamas miražas, vykstantis su kažkieno palaiminimu. Visa tai nesusiję, visa tai – tik prieš akis plaukiantys vaizdai, skaudantys, pulsuojantys pirštai, peršinčios akys, troškimas. Pats didžausis troškimas žmogaus egzistencijoje – gyventi. Tad velniop pasirinkimus. Aš esu čia. Aš kvėpuoju labiau, ne kada nors iki šiandienos. Matyt man to reikėjo – gero spyrio į užpakalį (net jei tas spyris – kulka į koją ir pašėlęs bėgimas), kažko, kas parodytų, jog ne viskas aplinkui, bet mano mirtis yra tikrasis manęs laukiantis likmas. Tad viskas, ką galiu padaryt, praleisti man skirtą laiką mylėdamas, kvėpuodamas, nepaliaujamai augdamas.

Šiame amžiname trikampyje nebenoriu, nebematau prasmės daug kalbėti. Niekada nenorėjau kalbėti. Norėjau gyvent. Tiesiog. Be nieko, be namų, pinigų – tiesiog jausti gyvastį, meilę, rūpestį. Bet vyrams negalima verkti. Vyrai neturi sielos. Tad ar verta keltis nuo šitos žemės, ar verta keltis ir eiti vien tam, kad toliau slapta klausytumeisi merginos raudona suknele toje keistoje gatvėje audžiančios aistringą muzikos siūlelį, laikantį tave ir šį pasaulį sulipusius? Ar verta lankytis ant tilto kur vis dar kybo ta keista, šlapiomis vaikų nugarėlėmis paženklinta tyla tarp tavęs ir milžinškos dvasios žmogaus, visų milžiniškos dvasios žmonių? Ar tikrai verta ilgėtis Aido ir aido, kuris vis dar girdisi kažkur neišvažinėtose mano mažyčio miesto gatvelėse? Kavos aromato rytais, nematomų gaidžių giedojimo švintant, vakarinio žiogų kriokimo? Visada tikėjau, kad jie miršta, tie žiogai, jie miršta garsiai, ne taip kaip antikos didvyriai, apsipylę kraujais. Jie papraščiausiai išeina.

Pripažįstu, niekada nemokėjau laimingai numirti. Galbūt todėl, jog mirštu, rodos,  pirmą kartą. Ne. Ne ne, dar ne. Negaliu taip. Man tereikia atsistoti ir nueiti. Nuklibinkščiuoti šimtą metrų per pievą. Tereikia trokšti pajėgti iškęst. Atsistoti ir nuklibinkščiuoti.

Ir aš atsistojau. Atsistojau ir...

G.V. 

2012

tebūnie tai vienas iš pirmųjų...  tebūnie vietomis baricco. tebūnie persmelkta nežinojimo ir to banalaus priešgyveniminio blaškymosi. ir velniop. na ir ką. na ir kas. 

viešpatie, tu.

viešpatie - aš..