iš ugningo sapno į ugningą sapną.
iš mano krūties į tavo krūtį.
iš nebūties į nebūtį.
aš vis dar taip pat
gilėjanti, jaučianti.
man skauda. ir tai turi prasmę. juk niekad neturėjo prasmės jos neturėti. tiesiog. aš kalbu ir nesuprantu ką. aš nuleidžiu akis, aš apsimetu mieganti, o viduje plyšta. plyšta. drasko. taip norėjosi rėkti, taip norėjos išmesti tą savąjį aš. aš jau jo neturiu. turiu keistai aprengtą savęs pamesta lėlę. tai visa populiacija. pirma aš, antra aš, trečia... miela, tu kalbi tarsi mano žodžiais. aš mirus. tu mirus. mes mirę. kartu ar atskirai. nebeturi prasmės.
nusileidžia, nutyla. nykštukai toi ir toi. tai dar ne viskas. žinau, kad nebenorėsiu daugiau pasakyt tau nė žodžio, nebenorėsiu tavo apkabinimo, nebenorėsiu nieko, girdi, nieko iš tavęs. ne dėl to, ne. tu, atrodo, nesupranti, kad siela negali užgyti per naktį. tu, atrodo, puikiai žinai, kur įsmeigti užnuodytą peilį, žinai, kad gali dar ir jį pasukioti. ji maža fėja, ji mažas nykštukas dievo sode. man patinka jos krūtys.
kai dievas nusigers tiek, kiek kad aš pamečiu protą, kai dievas nusigers tiek... mano daugtaškiai baigsis. pati aš pasibaigsiu. o gal ir gerai. nes dabar sau labiausiai esu tik važiuodama mašina nuleistu stogu, kylant ir leidžiantis etta james balsui. kylant ir leidžiantis savo pačios bebalsiaim užkimsiam balsui, nuogoms kojoms, nuogam gyvenimui. mano mintys greitesnės už žodį. mano raidės nebeturi šaknų. tai aš as turiu.
plunksna plaukuose, mano pačios pirštai plaukuose, bučinys ant skruosto. aš nenorėjau, ka tu nueitum. tada norėjau ka per jėgą mane nusitemptum minia. norėjau kažko, kas padėtų pamiršti. nes aš juk sutiksiu gražų ir garbanotą, manęs nepažįstantį. nes aš juk sutiksiu tą, kuris su manim ginčysis iš šauks man į veidą, ir nieko nereikšdama aš jam reikšiu daugiau negu tas dingęs tarpžvaigždinis ūkas, apie kurį šiandien skaičiau keistame dienraštyje. štai tai ir bliuzo naktys. nak
tys pakrantėje, nak
tys sulytoje palapinėje traukiant žolę, nak
tys rodantėje, be rankų, be kojų, be širdžių.
nėra nieko tikra.
nėra nieko, tik būsimas laikas
tik laikas, kuriuo esu.
tik naujos natos.
viešpatie, aš vėl groju save.
viešpatie, būtent tada, kai atrodo, turėčiau numirti.
iš mano krūties į tavo krūtį.
iš nebūties į nebūtį.
aš vis dar taip pat
gilėjanti, jaučianti.
man skauda. ir tai turi prasmę. juk niekad neturėjo prasmės jos neturėti. tiesiog. aš kalbu ir nesuprantu ką. aš nuleidžiu akis, aš apsimetu mieganti, o viduje plyšta. plyšta. drasko. taip norėjosi rėkti, taip norėjos išmesti tą savąjį aš. aš jau jo neturiu. turiu keistai aprengtą savęs pamesta lėlę. tai visa populiacija. pirma aš, antra aš, trečia... miela, tu kalbi tarsi mano žodžiais. aš mirus. tu mirus. mes mirę. kartu ar atskirai. nebeturi prasmės.
nusileidžia, nutyla. nykštukai toi ir toi. tai dar ne viskas. žinau, kad nebenorėsiu daugiau pasakyt tau nė žodžio, nebenorėsiu tavo apkabinimo, nebenorėsiu nieko, girdi, nieko iš tavęs. ne dėl to, ne. tu, atrodo, nesupranti, kad siela negali užgyti per naktį. tu, atrodo, puikiai žinai, kur įsmeigti užnuodytą peilį, žinai, kad gali dar ir jį pasukioti. ji maža fėja, ji mažas nykštukas dievo sode. man patinka jos krūtys.
kai dievas nusigers tiek, kiek kad aš pamečiu protą, kai dievas nusigers tiek... mano daugtaškiai baigsis. pati aš pasibaigsiu. o gal ir gerai. nes dabar sau labiausiai esu tik važiuodama mašina nuleistu stogu, kylant ir leidžiantis etta james balsui. kylant ir leidžiantis savo pačios bebalsiaim užkimsiam balsui, nuogoms kojoms, nuogam gyvenimui. mano mintys greitesnės už žodį. mano raidės nebeturi šaknų. tai aš as turiu.
plunksna plaukuose, mano pačios pirštai plaukuose, bučinys ant skruosto. aš nenorėjau, ka tu nueitum. tada norėjau ka per jėgą mane nusitemptum minia. norėjau kažko, kas padėtų pamiršti. nes aš juk sutiksiu gražų ir garbanotą, manęs nepažįstantį. nes aš juk sutiksiu tą, kuris su manim ginčysis iš šauks man į veidą, ir nieko nereikšdama aš jam reikšiu daugiau negu tas dingęs tarpžvaigždinis ūkas, apie kurį šiandien skaičiau keistame dienraštyje. štai tai ir bliuzo naktys. nak
tys pakrantėje, nak
tys sulytoje palapinėje traukiant žolę, nak
tys rodantėje, be rankų, be kojų, be širdžių.
nėra nieko tikra.
nėra nieko, tik būsimas laikas
tik laikas, kuriuo esu.
tik naujos natos.
viešpatie, aš vėl groju save.
viešpatie, būtent tada, kai atrodo, turėčiau numirti.
Komentarai