nusivesk mane kartais prie upės. mogwai. mutabor. zoori. zoori. zoori. zoori

tai yra tylus mano protestas prieš būties esmę
ar aš to verta
ar žiogų sielos tikrai išgano mano pernelyg aistringą, laikinos ramybės pastogės ištroškusią sielą
tai gaivalai manyje
(tik kodėl ankščiau jų nebuvo tiek daug?)
esybė lietaus pavidalu
tavo lūpų pavidalu
(keista sakyti tavo ir neturėti omenyje nieko, apart dangų)
žinai, spjaučiau tau į veidą
(vėl)
šaltis

svetimumas
mano naktys šimtąkart geresnės už dienas
jos košmarai

mama, ar dar kartais atmerkiu akis rytais?
mama, ar tikrai aš jau gimus

tyliu
tylos yra mano karsto lentos
na ir jeigu taip
tegu visi satelitai nukrenta žemėn
nes aš nebemoku tylėti poezija
nes gal niekada ir nemokėjau

mano baikštus mylimasis
(ir vėl)
                                    migruok kur šią naktį šilčiau
ne negtinės
ne tos perkamos šilumos prisotintuman
(nors ji padeda, patikėk. dažnas vratojimas išvargina logiką.
paleidžia rankas (jos nukrenta šalia kelių ir mylisi))
geriau ta, kuri ošia žibintuose.

kartais ilgiuosi šventumo

tai tik būties pagardai

tai tik suknelės apačią kedenantis laikas
ir mes
      savo mintimis ir jausmais nebemokantys pasidalinti šunsnukiai

žinai, tavo pekiolika minučių garuoja saulėj
tirpsta
ar gaudysiu? tik dievas težino. norėčiau.
             bet ne.