iškosėju žodžius ir kvietimus.
išploviau lėkštes, kaip paprašyta, ir dabar jos tyliai skraido vandenyje, man virš galvos. aš esu žvaigždininko sūnus. vis dar pasakoju, kaip nusipirksiu sidabrines strėles, šausiu į pietus, pataikysiu į kvailio ūkininko daržą, šis duos man varlę, kuri mėnesėtom naktimis man bekalbant su mėnuliu atvirs į meistrą, ir mes gyvensim mediniame name raudonom durim, ir rytais švilpausime paukščius.
jeigu tai būtų tavo valia, aš negrįžčiau.
lengvo liūdesio bliuzas.
lūkuriuoju nakties. sapno. kai vėl galėsiu vaikščioti ir kalbėti. kai nereikės valdyti nukamuoto kūno, kai galės būti šiek tiek paprasčiau. kai nereikės nei rašyti, nei fotografuoti, kai galėsiu tik lėtai lėtai minti nesibaigiančia gatve nuo purvinos norfos link ženklo staniūnai, kai nedegs visos šviesos, kai bus bene vidunaktis, kai teturėsiu moby - im not worried at all. kai mano plaučiai sušals, ir pajusiu pilnatvę.
kai nereikės sėdėti ant stogo su puodeliu kavos, girdėti už nugaros grojant ir nebegalėti verkt, nesugebėt iš to skausmo net rėkti, tik mirusiom akimis žiūrėt, kaip orandžinėj šviesoj maudosi respublikos gatvės galiukas prie masiulio knygyno. nes man reikia išmokti kukliai ir tyliai nuleisti galvą - kaip daro tyros elfių moterys kiekvieną rytą patekėjus saulei, pakirdusios iš nuostabaus sapno - tiesiog nulenkt galvą prieš tikrąją būties pusę. nes negera palikti savus krantus. jie vis dar teka, amžinos upės stovi, ir ką... ? ir ką?
ir nieko, brolau.
paprasčiausiai.
nieko.
išploviau lėkštes, kaip paprašyta, ir dabar jos tyliai skraido vandenyje, man virš galvos. aš esu žvaigždininko sūnus. vis dar pasakoju, kaip nusipirksiu sidabrines strėles, šausiu į pietus, pataikysiu į kvailio ūkininko daržą, šis duos man varlę, kuri mėnesėtom naktimis man bekalbant su mėnuliu atvirs į meistrą, ir mes gyvensim mediniame name raudonom durim, ir rytais švilpausime paukščius.
jeigu tai būtų tavo valia, aš negrįžčiau.
lengvo liūdesio bliuzas.
lūkuriuoju nakties. sapno. kai vėl galėsiu vaikščioti ir kalbėti. kai nereikės valdyti nukamuoto kūno, kai galės būti šiek tiek paprasčiau. kai nereikės nei rašyti, nei fotografuoti, kai galėsiu tik lėtai lėtai minti nesibaigiančia gatve nuo purvinos norfos link ženklo staniūnai, kai nedegs visos šviesos, kai bus bene vidunaktis, kai teturėsiu moby - im not worried at all. kai mano plaučiai sušals, ir pajusiu pilnatvę.
kai nereikės sėdėti ant stogo su puodeliu kavos, girdėti už nugaros grojant ir nebegalėti verkt, nesugebėt iš to skausmo net rėkti, tik mirusiom akimis žiūrėt, kaip orandžinėj šviesoj maudosi respublikos gatvės galiukas prie masiulio knygyno. nes man reikia išmokti kukliai ir tyliai nuleisti galvą - kaip daro tyros elfių moterys kiekvieną rytą patekėjus saulei, pakirdusios iš nuostabaus sapno - tiesiog nulenkt galvą prieš tikrąją būties pusę. nes negera palikti savus krantus. jie vis dar teka, amžinos upės stovi, ir ką... ? ir ką?
ir nieko, brolau.
paprasčiausiai.
nieko.
Komentarai