metamorphosis

kažkas byra pro pirštus, o mes jau nebe tie, meistre. nebe tiesiog tie.
skaitau tūkstančio sielų prašymus nežaisti, apdoroti, išjungti magistralę po keliais ir tyliai zylioti palangėmis, kaip ir anksčiau. skaitau, šypsaus, nes prašau to pati savęs. nes sielų nėra. yra nykstančių miestų vitražai. nenorėčiau nieko, tik susitvarkyti vidaus apšvietimą, sužinoti veidus ir vardus žmonių, su kuriais, atrodo, teks gyventi bei melstis. apsikrauti knygomis ir žinia, kas išauš ryt. pirmadienis. antradienis.... toliau - - -
meistre, o kas dabar? kiekvienas mano žodis, kiekvienas laidas beorėje erdvėje - keistas ir išlepintas laiškas tau. jo žiedai skrenda lakštais, jo žiedai pamažu rudenėja (ir žvilgsnyje susitelkia pusamžis liūdesio jausmas), ir skrenda kur šiąnakt šilčiau. tai nepadeda. šitomis naktimis nebebūna šilčiau. telieka tik tarpai tarp pirštų, pro kriuos dar kažkas kartais byra. telieka paveikslo iš siksto koplyčios fragmentas, apibarstytas cinamonu ir nakvišų aliejum. pagaučiau tau melą, meistre. jis šviestų tamsoj, o aš vėl neužmigčiau pabudus.
aš nenoriu užmigti pabudus.

miegas suima mano delnus tvirčiau negu tu, meistre. miegas apima mano lengvatikį protą kvadratais. turkio kvadatais. užupio angelu. užupio konstitucija. saulėtekiu, saulėlydžiu. greičiausiai bemiegėje naktyje vėl žvelgsiu į before sunset, before sunrise ir klausiu: meistre, mesire... kodėl nešnibždi man į ausį?

metafizikos dėsniai, kvantai... indai ir tiesos. ir tiesės. nes norėčiau paskutinę savo naktį Mieste praleisti su adele ir kongu vaikštant sulytomis, kiaurai permerktomis gatvėmis. nes suplyšiu iš sielvarto. nes nė vieno jų nebus, aš jau žinau. nė vieno nebus, o aš  rėksiu į tamsą bebalsiu skausmu ir nežinosiu, ką man daugiau bedaryti iš baimės, vienatvės ir liūdesio.
nes, meistre, aš esu pasiklydus.
meistre, aš...