so.ko/.
kai nakties kasos sulenda į plautį - - - -
tai tas pat
kas prigert
prigert mėlyno rašalo
pigaus vyno, tikrų vyrų skyriuj pardavinėjamos
šilumos
///
jiems tai tas pat, kas nuskęst mylimosios plaukuos.
paskęst dar neatrasto kvapo pirštely, jo prisilietime, pirmoje nebūties skylėje, laukiant šviesiame, baltame priimamąjame prie pusiau užrakintų, prie pusiau iš vidaus aklinai užtrenktų durų ilsinant kojas ant dirbtinio marmuro pavidalą įgavusio, ligi pašaknų be garso numindžioto linoleumo.
minčių beprotnamis gilėja. dažnai sulauki apelsinų ir vandens iš pusbrolių, motinų, dar mylinčių ir neišgaravusių tėčių, retėjančių draugų tarpupirščių (jiems slenka plaukai, o tu beviltiškai supranti, jog nieko negali padaryt)
dar keletas bazalto gabalėlių tavo vidun
tampu seladoniškai žalias grūdelis be dešinės rankos maudžiančio mažojo piršto. jis parduotas indėnų vadams už nesuspėtą suvaldyt silpnumą.
nes kartais tu užbaigi mano mintis.
kartais tu užbaigi mano nepradėtą lipdyt veidą.
nusvirus ranka, bebaigianti rasot ranka ir pirštai.
kai patinka, kai kažkas verkia
kai dar suskaičiuoji žvaigždes ant palangės
(o jų dulkes dar barsto k raidės ir solo vaiduokliai)
giovanni galva maža
jo tylos ir mintys negilios
paprastai riebaluoti pirštai prisisunkę naktinio gegutės kukavimo
įsidėk į kišenę eilėraštį - -
nebylų mokslinės fantastikos tepinėlį vaikams
jų nosys paraudę
jų keliai giliai nudaužyti, vietoj kraujo - tik ilgosios šviesos
dakota, dakota, dakota
užtraukit man dainą ir šviesias užuolaidas ant nuzulintų nuo bučinių stiklų
statika. murzinos triušių ausys. iksas.
mano rankos auga iš žemės
per mano plaučius
per mano nebūtąją galvą
dar nulis
dar turim
jei kartas dar kartą pasmaugtų
jei miegas nebūtų lipnus
moterie iš svajonių viršelio, tobula moterie iš mano šios nakties sapno, paliesk mano mėnulio dulkelėm apibertas, nedegančias kojas. pabaik pasaulį po sėklą. užgesink mano brolių šviesas. sužaisk nervų siūlų galiukais taip, kad sugrįžtų rega. kad sugrįžtų tikrumas ir mielių išvagoti langai.
užbaik.
kol dar galiu šnibždėti bepūsdama nuosavą lietaus dūmą, užbaik.
tiktai tai, ką pradėjai.
tai tas pat
kas prigert
prigert mėlyno rašalo
pigaus vyno, tikrų vyrų skyriuj pardavinėjamos
šilumos
///
jiems tai tas pat, kas nuskęst mylimosios plaukuos.
paskęst dar neatrasto kvapo pirštely, jo prisilietime, pirmoje nebūties skylėje, laukiant šviesiame, baltame priimamąjame prie pusiau užrakintų, prie pusiau iš vidaus aklinai užtrenktų durų ilsinant kojas ant dirbtinio marmuro pavidalą įgavusio, ligi pašaknų be garso numindžioto linoleumo.
minčių beprotnamis gilėja. dažnai sulauki apelsinų ir vandens iš pusbrolių, motinų, dar mylinčių ir neišgaravusių tėčių, retėjančių draugų tarpupirščių (jiems slenka plaukai, o tu beviltiškai supranti, jog nieko negali padaryt)
dar keletas bazalto gabalėlių tavo vidun
tampu seladoniškai žalias grūdelis be dešinės rankos maudžiančio mažojo piršto. jis parduotas indėnų vadams už nesuspėtą suvaldyt silpnumą.
nes kartais tu užbaigi mano mintis.
kartais tu užbaigi mano nepradėtą lipdyt veidą.
nusvirus ranka, bebaigianti rasot ranka ir pirštai.
kai patinka, kai kažkas verkia
kai dar suskaičiuoji žvaigždes ant palangės
(o jų dulkes dar barsto k raidės ir solo vaiduokliai)
giovanni galva maža
jo tylos ir mintys negilios
paprastai riebaluoti pirštai prisisunkę naktinio gegutės kukavimo
įsidėk į kišenę eilėraštį - -
nebylų mokslinės fantastikos tepinėlį vaikams
jų nosys paraudę
jų keliai giliai nudaužyti, vietoj kraujo - tik ilgosios šviesos
dakota, dakota, dakota
užtraukit man dainą ir šviesias užuolaidas ant nuzulintų nuo bučinių stiklų
statika. murzinos triušių ausys. iksas.
mano rankos auga iš žemės
per mano plaučius
per mano nebūtąją galvą
dar nulis
dar turim
jei kartas dar kartą pasmaugtų
jei miegas nebūtų lipnus
moterie iš svajonių viršelio, tobula moterie iš mano šios nakties sapno, paliesk mano mėnulio dulkelėm apibertas, nedegančias kojas. pabaik pasaulį po sėklą. užgesink mano brolių šviesas. sužaisk nervų siūlų galiukais taip, kad sugrįžtų rega. kad sugrįžtų tikrumas ir mielių išvagoti langai.
užbaik.
kol dar galiu šnibždėti bepūsdama nuosavą lietaus dūmą, užbaik.
tiktai tai, ką pradėjai.
[mano panagėse tavo dienos ir ašaros.
mano dienose tavo panagės ir tylėjimas
šnabždesys. nagi važiuok, važiuok iš čia
nes negirdžiu besisukančių ant žvyrkelio ratų
nes jaučiu kaip žolės peiliai drąsko kojas ir negydo žaizdų
nes per ilgai stovi, žinai. daryk ką nors.
išsiurbk ne žibintų šviesos persisunkusią tuštumą]
Komentarai