šypt.

ruduo jau kutena mano blakstienas. miestas dar sunkia baltus namelius iš mano pečių, stato juos prie vienišėjančių, berankių,vaisius ir odas lyg lapus metančių medžių. ir klausiu, prašau mieso vartų įrėžt man į riešą, kaip turėtų jaustis benamis, vienintelio žydinčio, balto, išgelbėto prieglobsčio neturintis augalas per plačiu stiebu. dar stebiuos, kaip jie nemigravo į pietus žiemot. bet juk dar ne žiema. dar tik laikas gimdyti.
vis niūniuoju tave visą per lūpas išvogčiau. jos balsu teka perlai ir akmenys. kartais imu sėti juos lovoje, sąžiningai laistau, myliu, širdimi maitinu. vis dar bespalvės akys. aš niekada nesugebėsiu atsiminti. niekada.
mandala degina riešą. tyla ne tyloje. eilinis neradimas. parašytas eilėraštis. po trijų mėnesių vėl atgimstanti viltis. jos akys užmerktos, jos kakta nesiraukšlėja, o aš matau ir neištariu žodžio. nes viskas aišku, nes viskas parodyta. nes mano aitrėjimas nebeturi ribų. kvepiantys cinamonu laukai, besimerkiančios pieniškos akys, kojos, galva, mano skustas draugas užsimerkęs, iškėlęs nuaustas rankas į viršų, vis nusišypsantis. ačiū už pusryčus, broli. ačiū už bežodį niekados neatėjimą.

tarsi matau, kaip pagreitintai užsidega medžių viršūnės, ypač klevų. jų lapai didėja lėtai pradurdami man akis ir plaučius. aš išaugu sparnais ir dar tyrą akimirką spoksau į lobį, kurio neradau, kuris vis dar jūros dugne. o ta jūra, ta jūra - ją aš mačiau virš mano galvos aukštai praskridusio laumžirgio sparnuose. savo dainoje po blausiai apšviestu tiltu. visuose apkabinimuose, visuose pirmuose kartuose. miegančio angelo lūpose. (nukirpau jo garbanotus plaukus kol jisai miegojo, ir dabar jis nebegali pakilt ir kalbėt. jis prarado jėgas, o aš išmokėsiu jam vakarą kompensacijai).
esu užregistruota baltam debesy. mano numeris - 16. plius minus geltonas. dar tarsi laikai mane už pečių. nepaleidi. ir ačiū.
dar tarsi įkvepi man
oro. sunkumo krūtinėj.

ir tik gaila, kad neliūdna labiau, nei dabar.
ir negaila. nes gera liūdėti kai šypsaisi. (šypt.)