tekantys krantai, sustoję upės, kaukai, mažažemės ir plyštančios stepės
suprantu, kad kaip Miu, vieną dieną galiu atsibusti pražilusi lig kaulų smegenų. nes dabar suprantu, o anksčiau kažkodėl ne. nes dabar suprantu, o aplinka dar ne. nes reikia pabaigti suprasti ir aplinkai, o tada jau galėsiu. na, žinai, atsibusti pražilus.
mes dar žaidžiam klases. vaikų nugarose atsispindi lietus ir sugauti vaivorykštiniai drugeliai, nenufilmuoti nė vienoje iš aštuonerių hario poterio filmų. man patinka jų odos. man patinka žmonių odos. geriausia prieblandoje, paskanintos tik mėnulio ar žvakių šviesos. norėčiau parašyti odę odai. tik nei odžių, nei odų mano esybėje nėra, nebuvo, gal nebent tik bus. 5 mm/s
jaučiu šiltus frenko pirštus po mano kakta, jaučiu jo miego trupinius krebždančius toje vietoje, kur turėtų būti kasa. mozė meistriškai pina kasas. nesuprantu, kaip nuo plaukų jam nenusvyla pirštai.
ir jeigu tai vienintelė diena, kai danguje nebeliko nė vieno debesies, kai išnyko sugretintas rudens jausmas, jo kvapas ore... aš laukiu pradžios. judėjimo, nakties, kažko. parudėję plaukai. patamsėję akys. pagilėjęs, šiek tiek užkimęs balsas. šiuo metu prancūzijoje tūkstančių yrų rankos slysta moterų marškinių sagutėmis tarsi uogaudamos. šiuo metu ruduo susienka iš dangaus savo milžiniško, pilko ego likučius ir migruoja, kur šiąnakt vėsiau. šiuo metu net ir aš kalbu su tavim ne iš anapus. šiuo metu net ir tu mėgini man kažką atsakyti.
gal tai šiltas, ramus, gaivinantis liūdesys, subtili ir švelni melancholija tekanti mūsų gyslom. tai iš lėto mano širdies duris iš vidaus praverianti vienatvės galvutė (jos pirštai ilgi ir išbalę, sąnariai suminkštėję, ištinę - mačiau, kaip ji grojo fleita ir vargonais. miegojau. miegojo ir ji. dabar vėlei sugrįžta arbatos)
tylus sutemų ir vakaro laukimas. tylus laukimas, kada su ašarom akyse šnibždėsiu tavo skruostų duobutėse ošia, kad dar atsimena motinos, dievas dar myli, kada maldausiu neišeik, aš baisiai sergu, tu - vieninteliai mano vaistai
aš vėl šnekuosi su nežemiškų civilizacijų žiūronais. jie atsako, o ir aš suprantu tikimybę.
gal gerai.
šitaip tyliai alsuojant net ir mylios iš lėto susprogsta.
mes dar žaidžiam klases. vaikų nugarose atsispindi lietus ir sugauti vaivorykštiniai drugeliai, nenufilmuoti nė vienoje iš aštuonerių hario poterio filmų. man patinka jų odos. man patinka žmonių odos. geriausia prieblandoje, paskanintos tik mėnulio ar žvakių šviesos. norėčiau parašyti odę odai. tik nei odžių, nei odų mano esybėje nėra, nebuvo, gal nebent tik bus. 5 mm/s
jaučiu šiltus frenko pirštus po mano kakta, jaučiu jo miego trupinius krebždančius toje vietoje, kur turėtų būti kasa. mozė meistriškai pina kasas. nesuprantu, kaip nuo plaukų jam nenusvyla pirštai.
ir jeigu tai vienintelė diena, kai danguje nebeliko nė vieno debesies, kai išnyko sugretintas rudens jausmas, jo kvapas ore... aš laukiu pradžios. judėjimo, nakties, kažko. parudėję plaukai. patamsėję akys. pagilėjęs, šiek tiek užkimęs balsas. šiuo metu prancūzijoje tūkstančių yrų rankos slysta moterų marškinių sagutėmis tarsi uogaudamos. šiuo metu ruduo susienka iš dangaus savo milžiniško, pilko ego likučius ir migruoja, kur šiąnakt vėsiau. šiuo metu net ir aš kalbu su tavim ne iš anapus. šiuo metu net ir tu mėgini man kažką atsakyti.
gal tai šiltas, ramus, gaivinantis liūdesys, subtili ir švelni melancholija tekanti mūsų gyslom. tai iš lėto mano širdies duris iš vidaus praverianti vienatvės galvutė (jos pirštai ilgi ir išbalę, sąnariai suminkštėję, ištinę - mačiau, kaip ji grojo fleita ir vargonais. miegojau. miegojo ir ji. dabar vėlei sugrįžta arbatos)
tylus sutemų ir vakaro laukimas. tylus laukimas, kada su ašarom akyse šnibždėsiu tavo skruostų duobutėse ošia, kad dar atsimena motinos, dievas dar myli, kada maldausiu neišeik, aš baisiai sergu, tu - vieninteliai mano vaistai
aš vėl šnekuosi su nežemiškų civilizacijų žiūronais. jie atsako, o ir aš suprantu tikimybę.
gal gerai.
šitaip tyliai alsuojant net ir mylios iš lėto susprogsta.
Komentarai