gimme shelter

nepraskiestas moterų tvaikas mano namuose. mūsų namuose, moterys verkiančios ir moterys bėgančios. aš nebežinau ką tau pasakyti, senas drauge. moterys laukiančios, moterys liekančios. tai tik dar viena žinutė butelyje kietakūnių visaton. jie susilaukia žvaigždės ir užgimsta. moterys giedančios, moterys rėkiančios. aš esu tik dalis, be rankų, be kojų duris atidaranti - kaip kad vėjas. šis miestas svetingas. šis miestas jau žudo mane. mano mažas brolau,aš nupiešiu tau savo portretą, kad bent akimirkai dar mane prsimintum. įbruksiu į sušlapusį delną eilėraštį. parodysiu, kaip iš tikrųjų skamba lietūs. pažadėjau.
p
a
ž
a
d
ė
j
a
u
.
.
.
aprūkę noktiurnai ir uždraustos smilkalo fleitos. senkanti arbata. mano mintys lekia greičiau nei suspėju kalbėti. duok man žodį, brolau. nes kiekvieną tylų rytą vietoj manęs nubudus tai ilgaplaukei mergaitei su sijonėliu, su markizų ir vietnamo kareivių nuėstom iki kraujo, iki sutinimo lūpom, nebegalinčiom tavęs net pasišaukti, pagalvoju. nes turėčiau daug ką pasakyt. nes turėčiau apie daug ką patylėt. bet.



visa tai būna retai, meistre. tokios dienos, kai ilgesys plūsta netgi iš vandens. iš akimirksniu išgaruojančių mėnulio sulčių. tavo rankos sulaužytos, paakiai paburkę ir purvini nuo miego ir geležinių lieptų. jų paprasčiausiai per daug, pripažink tai. tarsi pamiršti, kad nerimsti. keletas vyno taurių, nuosavi dūmai iš svetimo rankų - ruduo tabako kvapu ant tavo pirštų leidžiasi.
dar net neprasidėjo šalnos. dar tik kartais palyja.