egzistencinio susinaikinimo geismas
trūkt
trūkt
nutrūksta
pritrūksta
vos vos iki higso, vos vos.
šitai padaro viską. lėtai ir švelniai. žudyti. abu mus iš vidaus. trejetą mūsų. šešioliką mūsų. dvidešimt tris mus. kaip kvaila skaičiuotė kuri niekada nesibaigia. kaip išskrendančių žąsų gagenimas. jau nebepamenu kaip nuo jų sparnų virpėjo oras. kaip mane traukė į sūkurius diafragmiška migla, myluodama ir gaivalingai liesdama nuo šalčio raustančius, mėsingus skruostus. neblogi rudens patiekalai, pasakyčiau. ne obuoliai, ne vaisiai. dar kelios baimės į maišą, dar keli filmai į mirties sąrašą. žinau, kad į dujų kamerą turėsiu žengti už kelių dienų. ir ką, mielas mano. grečiausiai susirangysiu tau ant kojų miegant, o ryte vėl palysiu po lova taip greitai, kad net neišgirsi.
tu juk nenori manęs išgirsti.
toks mano darbas.
trūkt
trūkt
nutrūkti nuo grandinių
pritrūkti žodžių ir minčių
jausti kaip kūnu nubėga šiurpas vien nuo minties
beprasmės, savo esmės siūlo neturinčios minties
nepaliaujamas egzistencinio susinaikinimo geismas
kaip jau sakiau - lėtai ir švelniai.
žodis geismas vis dažnesnis, vis brandesnis, vis labiau koncentruotas. kaip neatsiejamas gyvenimo ingredientas. kaip dar vienas plautis prie to pirmojo, daugmaž numarinto, nelyginant išpjauto.
negalima sakyt "nelyginant"
bet aš nelyginsiu
kiekvieną savo suskeldėjusių pirštų pagalvėlių iškniauktą raidę.
juk mano toks darbas - nereikšmingai sėdėti ir dėstyti Nieką.
pagaliau imu nustoti kalbėti.
visiškai.
trūkt
nutrūksta
pritrūksta
vos vos iki higso, vos vos.
šitai padaro viską. lėtai ir švelniai. žudyti. abu mus iš vidaus. trejetą mūsų. šešioliką mūsų. dvidešimt tris mus. kaip kvaila skaičiuotė kuri niekada nesibaigia. kaip išskrendančių žąsų gagenimas. jau nebepamenu kaip nuo jų sparnų virpėjo oras. kaip mane traukė į sūkurius diafragmiška migla, myluodama ir gaivalingai liesdama nuo šalčio raustančius, mėsingus skruostus. neblogi rudens patiekalai, pasakyčiau. ne obuoliai, ne vaisiai. dar kelios baimės į maišą, dar keli filmai į mirties sąrašą. žinau, kad į dujų kamerą turėsiu žengti už kelių dienų. ir ką, mielas mano. grečiausiai susirangysiu tau ant kojų miegant, o ryte vėl palysiu po lova taip greitai, kad net neišgirsi.
tu juk nenori manęs išgirsti.
toks mano darbas.
trūkt
trūkt
nutrūkti nuo grandinių
pritrūkti žodžių ir minčių
jausti kaip kūnu nubėga šiurpas vien nuo minties
beprasmės, savo esmės siūlo neturinčios minties
nepaliaujamas egzistencinio susinaikinimo geismas
kaip jau sakiau - lėtai ir švelniai.
žodis geismas vis dažnesnis, vis brandesnis, vis labiau koncentruotas. kaip neatsiejamas gyvenimo ingredientas. kaip dar vienas plautis prie to pirmojo, daugmaž numarinto, nelyginant išpjauto.
negalima sakyt "nelyginant"
bet aš nelyginsiu
kiekvieną savo suskeldėjusių pirštų pagalvėlių iškniauktą raidę.
juk mano toks darbas - nereikšmingai sėdėti ir dėstyti Nieką.
pagaliau imu nustoti kalbėti.
visiškai.
Komentarai