pavasaris
pirmiausia buvo šviesa
šviesa, kuri lūžo per pirštus ir tęsėsi kažkur į begalybę. jinai vis dar ten - lekianti iki paskutiniosios nepailstančiais fotonais. jeigu viskas vyksta manyje, turėčiau kažką pajusti. o dabar - keista betoninė duobė. visiškai apatiškos akys ir tylėjimas nelyjant. kartais taip norėčiau, kad nukristum iš šito per tiršto oro, kad suimtum pečius ir nieko nieko nepasakytum. nes tarsi gydai. noriu tikėti, kad gydai.
mes susimetame į mažas grupeles. prie apsimestinių dūmų ir vyno lašų bandome atseikėti sau erdvės ir šiek tiek išsvajoto literatiškumo, traukdami per dantį tai šį, tai tą. aš norėčiau paskęsti tame vyne. norėčiau niekada neatsikelti. norėčiau kad suimtum mane už pečių ir nieko nepasakytum.
nuleidžiu savo lapės snukutį - kaip jau šimtąkart minėtos elfų moterys, perdėm nuolankios ir klusnios. aš norėčiau būti viena iš jų. pripažįstu, - žaviuosi jų sugebėjimu žiūrint į jūron išplaukiančius tikėt, kad po audros šie grįš. aš niekada nesugebėjau žvelgti. jie niekada nesugebėjo grįžti.
balsas tyliai nuslysta vandens paviršiumi.
vis dar nesugebu pakilti. meistre, padėk man pakilti.
užčiaupiu burną. jau nieko daugiau nebeparašysiu tokio gero ir šilto, kaip kad anksčiau. nes aš įstrigusi.
amžiams.
šviesa, kuri lūžo per pirštus ir tęsėsi kažkur į begalybę. jinai vis dar ten - lekianti iki paskutiniosios nepailstančiais fotonais. jeigu viskas vyksta manyje, turėčiau kažką pajusti. o dabar - keista betoninė duobė. visiškai apatiškos akys ir tylėjimas nelyjant. kartais taip norėčiau, kad nukristum iš šito per tiršto oro, kad suimtum pečius ir nieko nieko nepasakytum. nes tarsi gydai. noriu tikėti, kad gydai.
mes susimetame į mažas grupeles. prie apsimestinių dūmų ir vyno lašų bandome atseikėti sau erdvės ir šiek tiek išsvajoto literatiškumo, traukdami per dantį tai šį, tai tą. aš norėčiau paskęsti tame vyne. norėčiau niekada neatsikelti. norėčiau kad suimtum mane už pečių ir nieko nepasakytum.
nuleidžiu savo lapės snukutį - kaip jau šimtąkart minėtos elfų moterys, perdėm nuolankios ir klusnios. aš norėčiau būti viena iš jų. pripažįstu, - žaviuosi jų sugebėjimu žiūrint į jūron išplaukiančius tikėt, kad po audros šie grįš. aš niekada nesugebėjau žvelgti. jie niekada nesugebėjo grįžti.
balsas tyliai nuslysta vandens paviršiumi.
vis dar nesugebu pakilti. meistre, padėk man pakilti.
užčiaupiu burną. jau nieko daugiau nebeparašysiu tokio gero ir šilto, kaip kad anksčiau. nes aš įstrigusi.
amžiams.
Komentarai