syvai/gemalai/migruojantys paukščiai

žmonės yra šlykštūs.
keista, bet taip ir praeina žiema. dabar ji spjaudosi kraujais ant vienų antakalnio daugiabučio laiptų.

nes žmonės yra šlykštūs.
žmonės yra gyvuliai.
tai aišku buvo jau net gerokai prieš tai kai sugalvojau atsivetrst Charles Bucowski.
o atsivertus tarsi kažkas sprogo, stuktelėjo tiesiai į alkūnės nervą.
kad žmonės yra šlykštūs.

šypt.
kažkodėl gerakai supranti kad ne tik tu bet ir visi aplink tokie keistai susistekenę šlykštukai gyvulėliai. gyvuliški. šypt. kvaila būtų neigti, charles, kad tu tik... taip

ar viskas gerai?
TAIP!
ant mano sienos stovi prieš dvi savaites pradėtas tapyti medis, taip kol kas ir nebaigtas.
norėčiau palaistyti jo šaknis vynu, į sakas pripūst dūmų ir apsimest kad šviečia mėnulis
ir kaukt nesavu balsu, nes mes esam šlykštūs
šypt

kaip sakė a.n. - žmonės atgimsta iš lėto
žmonės yra laimingi sukčiai
šypt


norėčiau kad lytų
norėčiau puodelio mėtų arbatos
norėčiau miške rinkt vaistažoles ir džiovint jų padrikus kūnus ant palangės ar tiesiog sudegint prieš saulę
lėta ir kankinama mirtis, ar ne?
paskui kaip koks gendalfas antgaivinčiau jų skonį ir kvapą - iš lėto tegul smelkiasi į mane. šypt. ir aš vėl nusišneku.


šypt.
augalėliai,
aš kiekvieną dieną puodelis po puodelio čiulpiu jūsų gyvybes, o jūs nieko?
nieko?
tikrai?

kraujas kraujui nelygu
sapnuoti savo sesę mirštančią
o taip
mano protas turi galiojimo laiką