mano miegas - tai nykstanti rūšis

mano mama geria

mano mama - kaip jos tėvas
imu spjaudyti žmonėms į veidus


ar čia tik aš išprotėjus, ar viskas ką matau. nes vieną dieną imi, atsibundi (čia tarsi šiaip sau, lyg tarp kitko), o iš visų pakampių ima piltis žinios žinelės apie nėščias klasiokes, drauges, pažįstamas, apie vedamas ir vedančius bendraminčius, bendraamžius, bendraraščius... apie žmones, kurie ant rankų greit nešios (ar jau nešioja) stebūklėlius, budos siunčiamus ne šiaip sau. jie mokys juos gyvenimo.
mokys gyvenimo, kurio patys gerai nesuvokia
supažindins su pasauliu, kurio nepažįsta.
augins patys dar nesuaugę
išlaikys būdami išlaikomi


dėstys sumautą išmintį, kurią perskaitė "intelektualiose" knygose apie meilę ar kvailuose romanuose. kutens, mėtys į orą, skirsis, verks, mažamečiai vaikai gaudys orą taip kaip mano sesuo supančiota savo ištampytuose nervuose, dūstanti kaskart kai tik kas nors pakelia balsą.

jie verkšlens.
jie verks ant savo vyresnių vaikų rankų.


atleisk, tėti.
duok man dar bent metus. bent metus, tėti. gal tada aš sugebėsiu perimt šeimą iš jūsų rankų į savas, gal bent tada ką nors sutvarkysiu. nes tai tik ašaros ir skausmas. o viskas, ką galiu padaryt, tik leistis tramdoma kad neužvažiuočiau gimdytojai per snukį, viskas, ką galiu padaryt - tik surasti seseriai laikiną nakvynę, nes bijau, kad ji vėl neimtų dusti.





amerikiečiai progresuoja.
moterys nupjauna vyrams pimpius jiems paprašius skyrybų
jie žagina bejėges, neįgaliomis pripažintas mergaites
o per vakarėlius degina seksualinių mažumų atstovus

ir tai yra tikra.
ir afrikos badas tikra
ir aids, živ,
mano šeima, tavo šeima, kiekviena ašara - viskas sumautai tikra

ką gali padaryti?
užsikoncervuot.
išsikast nuosavą lagerį po žeme.

kylanti feminisčių ivazija
bepročiai krikščionys leidžiantys savo dukroms mirti nuo diabeto nes tiki, kad dievas jas išgydys
tik dar viską priartins.
ką - viską?
žlugimą. chaosą.
ir nebeliks hipių už taiką.
nebeliks ir manęs, sumautos pacifistės.





ir kaskart kai paklausiu savęs kiek dar tempsiu
kaskart kai išgirstu kažką bloga ir užsikemšu ausis nes akių ašaroms jau per maža
tenoriu pasiimt tekilos butelį ir gerai truktelėt
bet tik tapčiau panaši į mamą

vieta ironiškam juokui
vieta arbatai be cukraus ir tylai
vieta mano veidui be šypsenos



aš norėčiau išgerti arbatos. su žmogumi, kurio nepažįstu. kurio niekada nemačiau. su kuriuo niekada nekalbėjau.
būsiu egoistė.
brūkštelėkit kas nors (juk kontaktai yra). vilnius - panevėžys. du sumauti miestai ir kelias tarp jų.

kiek dar galima tęsti...