untitled

ir giedri žmonės nurimsta. kaip kokie jūreiviai nepasiekę krantų, kiekvienas jau seniai paskendęs savo sudužusios širdies laively. ir tik aš tokia laiminga šią sumautą aimirką.

toks jausmas kad dabar tu čia. su manim.
tu turi teisę. taip...
paklausti manęs "Gintare?"
o aš atsakysiu "taip?"
ir mes gersim sumenkusią beprotybę.
aš atsiprašinėsiu.
tu teisinsiesi.
šypt.

ir mes girdėsim dėjuojančią jūrą.



vilnelės bangos - tai deivės besimylinčios su dugno akmenim. tai mandalos ant jūsų rankų, gan kreivokos, mano girta ranka išvedžiotos ir bandytos paryškint likimo linijos ant delno. raudonai dažytos lūpos, kurias pskui phtoshop'insiu.. uždelsiu.

aš išeinu. iš savęs.
pradėsiu. gal pagaliau pradėsiu.


kartais reikia palikt duris praviras, kad prasiskverbtų dulkinos šviesos pluoštas ir galėčiau raikyt jį kaip duoną - plikomis rankomis, užsimerkus.
nes net akli jaučia saulę.
o aš juk tik žmogus, vidumi švelniai suaugęs su miegu.