aš jaučiuosi neišbaigta ir pavėlavusi.
jaučiuosi taip tari kas būtų užspaudęs akis, mirtinai, jau šį kart mirtinai, broli
mano trečias
nenumaldomas
sielos pakampės neturintis broli
sako, kai moteris keičia šukuoseną, keičaisi jos gyvenimas
aš keičiu išnarą
keičiu sumautą savo
sustoju
savo
viską, mama
mano pirštai vis dar tyliai prisigėrę jo švelnumo, o aš tokia sumauta
juk tokia iki galo sumauta
viskas išeina
mane palieka patys brangiausi
o aš nesugebu vytis, nes mano kojos įmūrytos knygosna, mano kojos įaugę į tuos mėlynus plaukus kaip gėlės į žemę. visišką tylą. visišką vienatvę, abejingumą, vienatvę vienatvę vienatvę nors aš apsupta visko. visko!
mano žmonės (su kuriais per pusę metų niekaip neatsiranda progos išgerti alaus) šypsosi. šypsos ir tiek
man labai norėtųsi verkti, bet pažadėjau kad ne.
pažadėjau kaip ta mergaitė iš "lietaus žemės". iki kol numirsiu savo sielos bunkery prispaudus paskutinę, dar veikiančią granatą sau prie krūtinės, užpulta dvasios demonų su kuriais taip ir neišmokau kalbėtis.
mano raštas juodas.
rašalas juodas.
mano šypsnis išsikreipęs ir maldaujantis kavos.
jei tik gaučiau kavos..
ech.
rudenėja. ant pirštų mirinėja ruduo. jie paraudoniję ir beprotiškai šalti. balsas užkimęs. rytojaus vakaras - mano lūpomis damien rice'as. mano lūpomis - tomas kuris laukia (waits'as). duok dieve dar dvasios. ir tą mėlyną sijoną, kurį pamilau iš pirmo žvilgsnio.
šiandien ruduo.
mano plaučiai raudonija greičiau, nei medžiai nemuno pakrantėj.
jaučiuosi taip tari kas būtų užspaudęs akis, mirtinai, jau šį kart mirtinai, broli
mano trečias
nenumaldomas
sielos pakampės neturintis broli
sako, kai moteris keičia šukuoseną, keičaisi jos gyvenimas
aš keičiu išnarą
keičiu sumautą savo
sustoju
savo
viską, mama
mano pirštai vis dar tyliai prisigėrę jo švelnumo, o aš tokia sumauta
juk tokia iki galo sumauta
viskas išeina
mane palieka patys brangiausi
o aš nesugebu vytis, nes mano kojos įmūrytos knygosna, mano kojos įaugę į tuos mėlynus plaukus kaip gėlės į žemę. visišką tylą. visišką vienatvę, abejingumą, vienatvę vienatvę vienatvę nors aš apsupta visko. visko!
mano žmonės (su kuriais per pusę metų niekaip neatsiranda progos išgerti alaus) šypsosi. šypsos ir tiek
man labai norėtųsi verkti, bet pažadėjau kad ne.
pažadėjau kaip ta mergaitė iš "lietaus žemės". iki kol numirsiu savo sielos bunkery prispaudus paskutinę, dar veikiančią granatą sau prie krūtinės, užpulta dvasios demonų su kuriais taip ir neišmokau kalbėtis.
mano raštas juodas.
rašalas juodas.
mano šypsnis išsikreipęs ir maldaujantis kavos.
jei tik gaučiau kavos..
ech.
rudenėja. ant pirštų mirinėja ruduo. jie paraudoniję ir beprotiškai šalti. balsas užkimęs. rytojaus vakaras - mano lūpomis damien rice'as. mano lūpomis - tomas kuris laukia (waits'as). duok dieve dar dvasios. ir tą mėlyną sijoną, kurį pamilau iš pirmo žvilgsnio.
šiandien ruduo.
mano plaučiai raudonija greičiau, nei medžiai nemuno pakrantėj.
Komentarai