mes galim norėt gyvent normalai. kartais tik to ir užtenka. tik to. tik kai kuriem. kodėl ne man kodėl turiu matyt kažką nutinkant vėl ir vėl. ir vėlirvėlirvėlirvėl ir pati pakartot tai nes aš jau mačiau kaip viskas nutinka. per daug žinau ir per mažai patyriau ir kas man iš to šią akimirką sielos kraujais besitaškantys žodžiai, sienos, tylos. tereikia kad dangus padėtų. kas galingiau: vynas ar ostija? verba ar plotkelė? kam, po galais, man melstis? kuris buda mane pagaliau užpildys? man nereikia nereikia suknisto kūnų kalbėjimosi man reikia žvilgsnio ir aurų susiliejimo atrodo kvaila ir nedaug. artodo išgalvota ir vemt-verčiančiai banalu jei turėčiau daug kojų, būčiau vabalas ir pagaliau gal pagaliau gebėčiau ropot kažkieno d...
Pranešimai
Rodomi įrašai nuo vasaris, 2014
aš plyštu pusiau. tik tiek. nebegaliu valgyt nei miegot. mano rankos dreba. mano kūnas trūkčioja ir aš kenčiu. ne nuo ligos, graužiančios mane iš vidaus. nuo besispardančios, begalvės meilės. aš jai nukirtau galvą ir dabar jos galūnės spardosi kiek galėdamos ir veržiasi atgal. aš nebegaliu užmauti jai galvos. kitaip ji mane suės. norėčiau susiimti ir nusispjauti. palikt žmogų vartytis savo vėmaluose ir vidiniame mėšle ir niekad nebeatsisukt atgal. negaliu. kai dievas dalino užuojautą, ištikimybę ir meilę, matyt buvau pirma eilėje. mano siela išskrenda pavirkaut į gatves, ir man pagaliau vėl gera. tarsi vėl galiu įkvėpt į plaučius šalto oro, vėl galiu just kaip į mano sielą įlenda šamanas. mano plaukuose vėl užauga plunksnos, pirštai pajuosta nuo rašalo žemės o iš panagių vėl ima kaltis žolė. bet tai miršta tą pat akimirką kai suprantu kad jis nelamingas. kad nebesugeba atsistot. kad vidury nakties jis nežinia kur, girtas, galbūt vienas, ir aš noriu iššokt pro langą. aš vis dar ...