aš plyštu pusiau.
tik tiek. nebegaliu valgyt nei miegot. mano rankos dreba. mano kūnas trūkčioja ir aš kenčiu. ne nuo ligos, graužiančios mane iš vidaus. nuo besispardančios, begalvės meilės. aš jai nukirtau galvą ir dabar jos galūnės spardosi kiek galėdamos ir veržiasi atgal. aš nebegaliu užmauti jai galvos. kitaip ji mane suės.
norėčiau susiimti ir nusispjauti. palikt žmogų vartytis savo vėmaluose ir vidiniame mėšle ir niekad nebeatsisukt atgal. negaliu. kai dievas dalino užuojautą, ištikimybę ir meilę, matyt buvau pirma eilėje.
mano siela išskrenda pavirkaut į gatves, ir man pagaliau vėl gera. tarsi vėl galiu įkvėpt į plaučius šalto oro, vėl galiu just kaip į mano sielą įlenda šamanas. mano plaukuose vėl užauga plunksnos, pirštai pajuosta nuo rašalo žemės o iš panagių vėl ima kaltis žolė.
bet tai miršta tą pat akimirką kai suprantu kad jis nelamingas. kad nebesugeba atsistot. kad vidury nakties jis nežinia kur, girtas, galbūt vienas, ir aš noriu iššokt pro langą. aš vis dar noriu apkabint, pabučiuot ir pasakyt kad myliu. bet jei taip padaryčiau, mane vėl įgrūsų į griežtai visus socialinius tinklus tikrinantį narvelį, ėstų mano gerumą ir galimybes. neabejoju meile. niekada. greičiausiai būčiau pati laimingiausia moteris jei galėčiau mylėt tokį kaip jis. baisu, bet aš ne moteris.
aš mažas, savyje užsidaręs šamanas.
ir aš nebegrįšiu į narvą.
tik tiek. nebegaliu valgyt nei miegot. mano rankos dreba. mano kūnas trūkčioja ir aš kenčiu. ne nuo ligos, graužiančios mane iš vidaus. nuo besispardančios, begalvės meilės. aš jai nukirtau galvą ir dabar jos galūnės spardosi kiek galėdamos ir veržiasi atgal. aš nebegaliu užmauti jai galvos. kitaip ji mane suės.
norėčiau susiimti ir nusispjauti. palikt žmogų vartytis savo vėmaluose ir vidiniame mėšle ir niekad nebeatsisukt atgal. negaliu. kai dievas dalino užuojautą, ištikimybę ir meilę, matyt buvau pirma eilėje.
mano siela išskrenda pavirkaut į gatves, ir man pagaliau vėl gera. tarsi vėl galiu įkvėpt į plaučius šalto oro, vėl galiu just kaip į mano sielą įlenda šamanas. mano plaukuose vėl užauga plunksnos, pirštai pajuosta nuo rašalo žemės o iš panagių vėl ima kaltis žolė.
bet tai miršta tą pat akimirką kai suprantu kad jis nelamingas. kad nebesugeba atsistot. kad vidury nakties jis nežinia kur, girtas, galbūt vienas, ir aš noriu iššokt pro langą. aš vis dar noriu apkabint, pabučiuot ir pasakyt kad myliu. bet jei taip padaryčiau, mane vėl įgrūsų į griežtai visus socialinius tinklus tikrinantį narvelį, ėstų mano gerumą ir galimybes. neabejoju meile. niekada. greičiausiai būčiau pati laimingiausia moteris jei galėčiau mylėt tokį kaip jis. baisu, bet aš ne moteris.
aš mažas, savyje užsidaręs šamanas.
ir aš nebegrįšiu į narvą.
Komentarai
Nesupratau nieko, taip pat, nes viską staiga perskaičiau kaip savo gyvenimo iliustraciją.
Ačiū.