vėjas visai per mano plaukus ir alkūnes
sakai, ateinu sųstis ir dingstu. bet juk tai ne aš, tai tu. aš juk visad tik tyliai klausaus. net kai susitinkam tik tyliai klausaus kaip išlieji viską ir daugiau nei viską, įterpiu porą žodžių ir tu kalbi toliau. todėl gal užtenka apsimest kad viskas gerai.
nei mano galvoj, nei širdy, nei sieloj nebeliko vietos niekam (jei aš juos bent kada turėjau. tiek kūną, tiek sielą, tiek širdį, tiek vietą) apart kavai ir neapykantai. iš meilės neapykanton per vos porą metų, ir aš pasimetus ir viena visam šitam dalyke
jei tik galėčiau gaut cigaretę
gaut kavos savo plaučiam
meilė yra natūrali ir tikra. šitas tekstas yra gerai išpjauta mano esybės dalis. skalpeliu. taip gerai, kad net kraštai nekraujuoja.
ji nepraplečia erdvės. ji nepraplečia kraujagyslių, neatmerkia akių, neišmoko kvėpuot.
aš jaučiu kaip miršta net tekstas.
jau po manęs viskas.
šypt.
tegaliu savo nervų pagalvėlėm alsuot naktimis ir smilkalų kvapu šitam kambary.
ir hiacintu kuris primena man mėgstamiausią Anderseno pasaką apie rožių elfus ir užkastą galvą, iš kurios kažkada išaugo jazminas.
tenoriu rankų kuriomis galėčiau apglėbt.
viskas keista. po beveik dvidešimt vienerių metų aš vis dar norėčiau nebūt ir pamatyt jūrą.
sakai, ateinu sųstis ir dingstu. bet juk tai ne aš, tai tu. aš juk visad tik tyliai klausaus. net kai susitinkam tik tyliai klausaus kaip išlieji viską ir daugiau nei viską, įterpiu porą žodžių ir tu kalbi toliau. todėl gal užtenka apsimest kad viskas gerai.
nei mano galvoj, nei širdy, nei sieloj nebeliko vietos niekam (jei aš juos bent kada turėjau. tiek kūną, tiek sielą, tiek širdį, tiek vietą) apart kavai ir neapykantai. iš meilės neapykanton per vos porą metų, ir aš pasimetus ir viena visam šitam dalyke
jei tik galėčiau gaut cigaretę
gaut kavos savo plaučiam
meilė yra natūrali ir tikra. šitas tekstas yra gerai išpjauta mano esybės dalis. skalpeliu. taip gerai, kad net kraštai nekraujuoja.
ji nepraplečia erdvės. ji nepraplečia kraujagyslių, neatmerkia akių, neišmoko kvėpuot.
aš jaučiu kaip miršta net tekstas.
jau po manęs viskas.
šypt.
tegaliu savo nervų pagalvėlėm alsuot naktimis ir smilkalų kvapu šitam kambary.
ir hiacintu kuris primena man mėgstamiausią Anderseno pasaką apie rožių elfus ir užkastą galvą, iš kurios kažkada išaugo jazminas.
tenoriu rankų kuriomis galėčiau apglėbt.
viskas keista. po beveik dvidešimt vienerių metų aš vis dar norėčiau nebūt ir pamatyt jūrą.
Komentarai