bonsoir

iš pradžių viskas būna gražu ir lengva.
formaliai apsikabini ir ieškai temos pokalbiui, tada, jei nesiseka, nudelbi akis ir tikiesi tos nežemiškos tylos atėjimo. bet mes juk pergyvenom tai, ar ne, broli? juk pergyvenom jau tada, kai nutapei tris negyvus kiškius ant laikraščio lapų, sujungtų lipnia juosta, pakabinai ant ąžuolo ir mes tiesiog nuėjom ir niekada nebegrįžom pažiūrėt, atgal.
tą vakarą tu juk per daug gerai žinojai kaip mane veikia tamsa, kad įsijungs tas gražus, gilus mano balsas, ir mes kalbėsimės apie mažus dalykus po didelėm ir svetimom mintim pasirašydami. taip po truputį, lėtai. kol sulauksim šikšnosparnių ir tu jau negrįžtamai nustosi manimi tikėti. lygiai kaip ir aš tavim. tik daug seniau.

o tada.. tada tiesiog pabundi kažkur tarpinėje stotelėje. ir tame pašokime iš miego ketvirtą valandą ryto, iš tų mirtinai atsivėrusių akių ir grįžtančios nemigos supranti, kad jau viskas, kad tai įvyko. be tavęs, be tavo menkiausio sąmonės įsikišimo. kad kažkas nusprendė už tave, tavo širdis ir siela jau nusprendė, ir likai tik tu, kuris dar vis kapstosi per savo amžinai šaltus pečius kažkur dar šaltesnėn, laisvon iki skausmo aliaskon, kur dar mano žvilgsnio nebūta. tegali priminti sau, kad negalima glostyti svetimų plaukų (nebent to auksinio avinėlio, kuris kartkarčiais pats prašosi), kad tereikia trupučio atsargumo.
tik trupučio.
o visa kita - ištempsi.



nes užgęsta ugnis, o mano siela, na, ta, kur bulvių maiše, pokšt ir užsidega.
jis kvepia dulkėmis, ir aš kosau. turiu vieną skylę akiai, daugiau kol kas ir nereikia. ji plečiasi, ir aš tyliai džiaugiuosi.


džiaugiuosi taip, kad net klausiu.
                                vėl klausiu.
greičiausiai to, ko niekada nesugebėsiu ištart garsiai, nes, oh my, kinkos per skystos.

ačiū dievui, vėl ilgėja dienos.

("aš žinau, kad naktį ne taip, kaip dieną, 

kad viskas kitaip, 

kad to, kas įvyko naktį, negalima paaiškinti dieną, 

nes tada to nebėra, 

ir jei žmogus pasijutai vienišas naktį, 

tai naktį vienatvė ypač baisi"

[E.H.])