dienoraštinis. skaudantis. kepalas. duonos.

kad ir kas aš esu, norėčiau nebūti

nes aš neturiu įstabaus proto ar stulbinančios išvaizdos, tiktai krūvą trūkumų, baimių ir silpnybių. ir mažą prakeiksmą. ne, ne mažą. aš pati esu prakeiksmas sau, savo rūpesčiu ir meile neriuosi kilpą ant vis ilgėjančio ir bąlančio kaklo.


kodėl tu atsiradai dabar.
kodėl ne prieš trejus metus, kai mirtinai vadavausi ir gyvenau nemiga, baime, savo kuklia meile tau, savo laiškais tau (na, tais, kurių niekada neperskaitysi), sapnais, ir dienomis, kurių metu neatsitraukdavai nė per žingsnį. mūsų tyla. mūsų kalbėjimu. mūsų sėdėjimu ant senos degalų cisternos ir under the bridge. dvejus metus bandžiau iškrapštyti tave iš savo širdies kambarėlio. o tu tik įsistatei rankeną iš vidaus, užsibarikadavai su savo iki skausmo mėlynom akim ir ilgais pirštais, neiškrapštomas, neišvaromas, ir tyliai lindėjai.
ir aš po visų savo sumautų depresijų ir ilgesio priepuolių lėtai tave užmiršau. saugojausi, kad nebe prieitum, neužkalbintum, neklausinėtum. nekenčiau tavęs. pirmą kartą gyvenime taip nekenčiau žmogaus.
ir tu turėjai teisę prieit.
va, grįžai. vėl. galvojau, taip pat kaip ankščiau. tik tylai ir meilei. tai mažai, sumautai meiliūkštei, kurios tau niekada iš manęs nereikėjo, bet ji buvo.
ir tu turėjai teisę. tu turėjai drąsos po sumautų trejų metų galvos ir sielos valymo pasakyt kad tu visą laiką.. visą šitą sumautą laiką.

ir aš vėl trūkau.
valanda apkabinimo. valanda lietaus ir šlapios tavo striukės. valanda tavo kvapo ir tavo virpulio. valanda sapnų pasakojimo.

problema lieka.
tu juk nepriversi manęs vėl visko jaust. ar priversi.

dabar mano sielą skaito kitas žmogus
dabar man nereikia
                 nereikia skaudžių trijų metų

nes aš žinau kokia naikinanti yra vyro meilė moteriai
kokia klaiki moters meilė vyrui.


tu sakei, kad sapnuoji.




tavo sapnu baigiasi mano ramybė ir laimė.
          o dieve, kodėl aš taip daug galvoju.