apie gentis

ir šitaip. be pasitikėjimo
be nieko.
girtas nuo vyšnių kvapo
                  aš dar padėčiau keletą žingsnių, bet juk meilė stvarsto už kojų
ir verčia taip nuostabiai krist į šitą minkštą vakarą
tos akių vėsumos vakarą

(ak, jei tik neblaškytų tas šlykštus juokas kambaryje)

naktis dengiamano pečius, ir gera jaust savo odos šaltumą
savo jūrinių vėjų sūrumą
savo sūrumą ant svetimų skruostų

šitaip oda prisigeria lempų šviesos
ir aš vėl tampu mandarinas
ir atnešu menkas kalėdas ir savo purvinus plaukus į šitą kambariuką
prie šito stalo be knygų

ant šitų grindų, kur gulėta

aš nebenoriu užmigt
              nes per naktį galėčiau glostyt tuos geltonus, garbanotus plaukus
tik plaukus
ir būtų ramu numirt

                      tetrūktų pasakyt
                      o velnias, kaip gražiai tu žūri į tolį
                      ir aš vėl pasislėpčiau už objektyvo
                      ir tepaptašyčiau įpilt kavos prieš sudaužant stiklainį, kuriame kartas nuo karto suleidžiu dūmus ir debesis




nes tai mano siela dabar kalba su tavimi
nes
     nes tiesiog.
                     mes juk viską žinom, širmasis

o dabar tiesiog patylėkim
                                     žinodami.
                                     šypt.