there is a light that never goes out
visi maži barniai ir genų termosiukai.
tebūnie aš supista nimfa, jei noriu keisti gyvenimą. tebūnie aš nieko nenoriu, jei jau taip. jei jau taip mėgsti smaugti mane savo žodžiais, rankom, net savo jausmais, kad ir kokie švelnučiai bebūtų. tai sakai, ta tavo meilė be galvos spardosi, sakau kad jau viskas. dabar tavo eilė kraujuot. mane jau pripjaustei.
ir šitai yra paskutinis žodis, parašytas apie tave, mano mielas, su randu ar be. tebūnie šitai viskas. nes ir taip - per arti, per švelni, per gera, per daug žodžių išmėtyta, per daug skauda tuo skausmu, kuriuo maitinies. tai yra viskas. ir štai. paskutinis.
žodis.
aš esu mažas berniukas ant tavo palangės.
ir ta lempa su puodeliu arbatos (jei jį ten padėjai). aš dar gebu būti kambariuose kuriuose nesu. kartais. o kartais tiesiog neišeina.
ir aš vėl juos išleidžiu, ir močiutė verkia, ir aš verkčiau, bet jiem juk ir taip sunku. juk ir dabar verkiu.
juk jeigu aš nimfa, tai tik miško, tai tik su lapais plaukuose, kurie užsidegė penktadienio vakarą, kurie nebeužges, nebent tik užpiltum dvasios vandeniu, ir jėzaus nuodėmės būtų nuplautos. mano riešai vėl tampa balti, ir štai - vėl galėsiu atspindėt mėnulio šviesą, vėl galėsiu maitintis jais tuo dangum, kurio jau tiek laiko
tiek
tiek laiko nebučiuota.
vėl nudeginsiu savo girtas lūpas į tavo kaktą, baltas, kartais pabėgantis broli, kurio niekada taip ir nesugebėjau paleist iš širdies, kuris tik dabar sužinojo turintis mano kišenėje penkis eilėraščius, kuris jų niekada neperskaitys, nes aš jam tai pažadėjau, kuris
kuris įsidėjo mano piešinį taip, kad tik kraštai susilamdytų ir liepė ant delno jam nupiešti sraigę.
aš esu gimusi ir rasotų rytų ir dievo pirštų švintant. aš esu juoda, lengva žemė, prancūziškai netaisyklingai tarianti žodžius, kurių nesuprantu, į ausis, kurių nesuprantu, iš knygos, kuri supranta mano vidų.
tai paimk mane už tabaku atsiduodančių, nuo praeito rudens pageltusių pirštų, ir veskis.
ir
tiesiog
veskis
šamų burnose braškės, aš prarandu plaukus ir keliauju toliau.
(čia tiktų pasakyt, kad širdis meta mintis kaip lapus. kartu su dienom, kas dieną vis labiau, kol neliks nė vienos dienos, nė vienos minties. kol nieko neliks. bet juk ne ruduo dar. dar pavasarėja sielos ir žvilgsniai. ir viskas, kas tarp skliaustų - tik tarp kitko).
vienas
vienas du
vienas du trys
kažkas šnabždasi ispaniškai, mano lūpom
mano lūposna
tik lorca, ir jo pradari balkonai
tik lorca ir jo
tik lorca
šypt.
Si mueroDejad el balcón abiertoEl niño come naranjas(Desde mi balcón lo veo)El segador siega el trigo(Desde mi balcón lo siento)Si mueroDejad el balcón abierto
[F.G.L]
(čia tai dienai, kai turėsiu balkoną su špinatais ir krapais, ir katiną ant kelių.
ir kavos. ir jau savą miestą, po paslikom kojom)
Komentarai