la pluie

mano sijonas gėlėtas ir jau galiu basom kojom laipiot per žolę.

truputį pūslių, truputį nesveiko raudonio, truputį kavos.
aš esu lenkiškų obuolių deivė kas pusantros valandos nusileidžianti ant griūvančio tvoros pamato šalia angelo aptrupėjusiais putplasčio sparnais.
aš esu lenkiškų obuolių deivė, kaip kad sumautos furnitūros deivė yra ikea.



lenkiškų obuolių deivės neatlieka socialinių eksperimentų. ir tai ramina.
jos laukia kol ataugs plaukai
kol vėl galės palyst po dušu
arba po su kiekviena diena artėjančiu šiltu lietum. kol galės permirkt iki paskutinio siūlo. sielos. minties. savo teksto esybės siūlo.

nes tai dievas ant mūsų spjaudo. jau sakiau. spjaudo gal.

(nes jau ne ant manęs)


nors, kad ir ką besakyčiau, viskas iš šito muilo burbulo atrodo tiesiog geriau.
nors nesakysi, kad kaskart apkabinus nenori paleist ir kad kartais per šiurkščiai numeti žodžio plytą ant galvos.

kad numirtum prie šekspyro knygyno durų
ar tam kvartale kur esti tik laidiniai telefonai, kurių vermišeliškus laidus galėčiau gundančiai sukiot tarp pirštų kaip gražios moterys ne tokiuose gražiuose filmuose


mano kaklas vėl kvepia kava ir kaštonais.
jau šypt.


tereikia, kad balandžiai nustotų po(e)teriaut po langu.
tereikia susikaupt ir