pagalvinis

mano rankos truputį dreba
ne truputį

kažkur turi būt kabliukas, nes negali būt taip gerai. nes tiesiog negali, o jei gali, tai nebent su skausmu žiaunose ir kraujo skoniu. kas čia. kas gi čia. šalta.

mano rankos dreba, aš pradarau langus, ir alyvų kvapas vėl ima lėtai mane žudyt.
iš jų išlenda elfai ir traukia iš mano kūno kiekvieną penkialapį žiedą kurį suvalgiau, kad prisotinčiau save laimės ir sėkmės.

mano rankos dreba, ir aš nemiegu nuo alyvų kvapo. jis man ant lūpų, ir skauda galvą, ir mano rankos dreba pasidengusios alyvų kvapu

nes kažkur turi būt alyvinis kabliukas

nes taip šalta. aš bijau ištiest ranką ir
bijau ištiest ranką
ranka dreba

bijau

tiesiog

kažkur
po galais

mano spintos dugne

po visom sumautom mano dievinamom alyvom

privalo būt
žirnis.

nes tokie norai su krintančiom žvaigždėm nutinka ne kas dieną.

prašau, apkabinkit mane kas nors.
nes ant sijono krašto nugula žydros, debesinės avys
ir "te aconsejo dormir"


bijau patraukt ranką
bijau sujudėt.

tik van gogo irisai
ir žvilgsnis naktysna. ir nieko daugiau.




dabar aš privalau numaldyti save
ir paleist širdį pasivaikščiot tavo palangės kraštu. kaip stogu.
įkvėpt ir iškvėpt.
ikvėpt ir

įkvėpt


problema ta, kad nuo šypsenos kartais užsimiršta kaip kvėpuot
ir alyvų kvapas plaučiuosna sustingsta

šviesa po mano kojom
šviesa po mano sielos kertes beklaidžiodama

voratinkliais ant veido


rudu popierium po arbatos puodeliu

mano vidus pasiliko kažkur ten,
ir nežinau, kada sugrįš
               jei sugrįš



šypt, napoleone
šypt

nes tiesiog niekur nėra geriau. ir tai per atvira žinu, atleisk. tik niekur nėra geriau.
net tarp žvakių po stiklais, kur vis užpučia, net neuždegtas
net po stalu

negerai