"vaikštau kaip Nyčė, miegu kaip Rembo, dainuoju kaip Rilkė"

šiandien pro šalį važiuojantis minivenas išbarstė šaldytus, fasuotus vištienos ketvirčius prie šaligatvio. ėjau ir praėjau. po manęs ėjusi moteris susirinko juos ir nuėjo kažkur filosofijos fakulteto link.

vidus maudžia - reikėjo man pasiimt.
dabar niekam negalėsiu pasakyt: "žinai ką? šiandien gatvėje radau vištienos"




norisi susisukt į kamuolį iš tos laimės ir į delną telpančios arbatos stiklinės iš kažkokio turkiško restoraniuko ir šypsotis į apsikabintą pagalvę.

matyt čia ir yra Tai.


mano venomis pašėlusiai vinguriuoja kaštonų žiedai
ant pirštų duonos su morkom trupinukai
nesišakoja plaukai

vėsu tik.

nušals avytė ant mano sijono.
į ąsotėlį pasėjau ramunių

lyg ir kregždės gyvena po mano palange.
ir ką?



ir nieko.

gražu tik.
tik gera.