valgyk. (melskis?). mylėk.

išmokau nesakyti žodžio "ilgesys"
išspjoviau jį tiesiog kažkur dar vilniuj, ant grindinio, jis ten ir liko
išmokau nesakyt, todėl dabar jo tiesiog nebeliko mano lūpose, rankose, nebeliko ant mano dviračio, ant tavo kaklo. aš nebemoku sakyt "ilgesys", nes taip tiesiog lengviau. nes labiau ilgiesi su žodžiu nei be jo.
taip lėtai išmoksti nesakyt.
nieko.
nes geriau nesakyt
nes sakomi žodžiai nusivalkioja

nesakyt "myliu"
"žaviuosi"
nesakyt "stebuklinga"
"magiška"
palikt tai ypač dideliems dalykams
tokiems kurių nesuvoki
tie žodžiai - jie turi būt iššnibždėti tyliai tamsoj, kad girdėtų tik tas, kam nori sakyti. su kuo nori kalbėtis.



mano siela jau seniai nebe čia.
šitiek laiko - o ji ne čia. šitiek laiko - ji kažkur kitur, ne mano kūno stiklainy, nors oro ir šviežiai pripešiotų žolių turėtų užtekt. pakabinau ją sau ant kaklo vietoj gysloto lapo, todėl dabar skindama vyšnias mintyse galiu rašyt korneliškaiplateliškus - būtent - korneliškaiplateliškus - eilėraščius apie moteris, nuostabias moteris, kuriomis niekad nebūsiu, apie jų kaklo linkius, apie jų vyrus ir esybes, ir šešėlius tamsoj, ir vyšnių sultis, tekančias per baltus riešus link alkūnės.

raudonas sultis
vyšnias tarp jų krūtų

dieve, tai tobulas tekstas, kurio niekad neužrašysiu

kurio niekas neperskaitys


nes tiesiog mokausi nesakyti.


nedaug trūksta iki to, kad vakarais pradėčiau melstis, nes ranka kyla parašyt tas sau prieš keletą metų prižadėtas "vakaro mišias".
aš kalbu, kaip rašysiu, nors mano ranka jau niekad nebevedžios teksto. nė vieno. jokio.


tik šitas keistas gyvenimo atplaišas.


i'm into books now. dabar aš vėl brūžinu gitarą ir savo gergždžiančiu balsu tuščiam kambariui dainuoju sea of love.


tai apkabink mane. nes



dieve, tiesiog apkabink.