aš tegaliu norėt pamiršt.
maži fantomai laipioja mano linkiais, ir aš svajoju apie pavasarius ir jų alyvas tikėdamasi, kad gal tada bus geriau. kad gal nepjaus tas amžinas neturėjimas kur įsikibti. kad žemė nesvyruos po kojom, debesys nustos plaukę danguosna, aš nustosiu kartot kad we are ugly but we have the music ir dainuot savo vienišam kambariui, nes - būkim atviri - jam jau seniai nusibodo
aš greitai pabostu, dieve
net tau.
net lietui.
jei tik galėčiau slyst į savo knygas
žnektelėčiau ant jų žemės. ir viskas būtų baigta. ir aš amžinai gyvenčiau kelero eilėraštyje, man neskaudėtų rankos, nebereikėtų badyt ant jų išaugusių akių, nes juk negalima, juk tai nenormalu, juk nenormalu skaudėt šitaip ir raitytis savo pačios šešėly
juk yra taip.
yra taip ir viskas
čia ne tik negalėjimas susikaupti. ne tik įgimtas skaudėjimas.
čia patologinė vienatvė ir nemiga. tokia patologinė, kad gal net patogi.
prašau, leiskit man kur nors įsitvert. kad nustočiau svyruot, nustotų skaudėti galva, vidus, rankos...
aš tiesiog taip pavargau.
nuo manęs reikia bėgti. giliai ir greitai. kad nespėčiau atsisukt ir pamatyt tavo veido.
neatmenu tavo veido.
ir tai viskas.
maži fantomai laipioja mano linkiais, ir aš svajoju apie pavasarius ir jų alyvas tikėdamasi, kad gal tada bus geriau. kad gal nepjaus tas amžinas neturėjimas kur įsikibti. kad žemė nesvyruos po kojom, debesys nustos plaukę danguosna, aš nustosiu kartot kad we are ugly but we have the music ir dainuot savo vienišam kambariui, nes - būkim atviri - jam jau seniai nusibodo
aš greitai pabostu, dieve
net tau.
net lietui.
jei tik galėčiau slyst į savo knygas
žnektelėčiau ant jų žemės. ir viskas būtų baigta. ir aš amžinai gyvenčiau kelero eilėraštyje, man neskaudėtų rankos, nebereikėtų badyt ant jų išaugusių akių, nes juk negalima, juk tai nenormalu, juk nenormalu skaudėt šitaip ir raitytis savo pačios šešėly
juk yra taip.
yra taip ir viskas
čia ne tik negalėjimas susikaupti. ne tik įgimtas skaudėjimas.
čia patologinė vienatvė ir nemiga. tokia patologinė, kad gal net patogi.
prašau, leiskit man kur nors įsitvert. kad nustočiau svyruot, nustotų skaudėti galva, vidus, rankos...
aš tiesiog taip pavargau.
nuo manęs reikia bėgti. giliai ir greitai. kad nespėčiau atsisukt ir pamatyt tavo veido.
neatmenu tavo veido.
ir tai viskas.
Komentarai