sea of love

nes niekas nežino, kokia stipri yra mano meilė, ir kokia stipri neapykanta

čia ne išdurinėti vištoms akis, čia suvokti ir klausti
čia viskas sudėtinga ir painu, ir aš bijau kalbėti, bijau nutilti, bijau gerti vyną ir bijau palikt jį kažkur nuošaly
aš bijau nerašyt, nes turiu ką pasakyt, ir bijau rašyt, nes pasakysiu per daug

štai tu sėdi ant mano lovos. valgai mano maistą
kalbi mano kalba

štai tu

štai aš

ranka iki tavęs - atstumas lig laiko pradžios ir visa ko stygiaus

štai trūksta styga. štai man trūksta balso kalbėt ir nutilt. mano mintys lekia greičiau, nei turėčiau kalbėt. ir todėl nežinau


kokia stipri mano meilė
kokia stipri neapykanta
kokie stiprūs drugelio sparnai arba karvės kojos, lipančios siena

koks silpnas šitas vakaras, mano užkimęs balsas, nebe citrinomis ir arbata kvepiantis kaklas

mano išdąskytos ausys nebegirdi
na ir kas

štai tu ant mano lovos
aš apsimetu
aš skaičiuoju dienas ir valandas.
šitai - beviltiška. aš bijau kalbėt ir bijau nutilt. padėk man nutilt.



tegaliu klaust savęs, kodėl aš visą gyvenimą - per daug. visada. niekad nepasiekiu vidurio, vis prašokstu. tik taip arba ne. tik vienas lazdos galas arba kitas. nėra vidurio, jis neegzistuoja, ir aš kariuosi savo kraštutinumuose, tad man atleistinos mano nuodėmės ir obsesijos. man atleistinas noras matyti tave ant savo lovos krašto. man atleistinas ilgesys.

dievas mane sukūrė atleidęs visus protinguosius angelus.