say something

aš turiu kalbos dovaną, ir gebu ja naudotis. supilt į kibirus, išpilt pro langą, ispaniškai ir ne tik nekirčiuodama žodžių, nekirsdama jų galvų kirčiavimo minusais ir dalgiai.

dalgiai yra beprotiškai gražūs, ar žinot?

mažas ilgesys, maži baisūs žmonės, pasiilgau kavos ketvirtą ryto ir savo pastalės, pasiilgau to vėsaus buvimo tarp tavo rankų ir širdies, ir nebaimės pasiilgau.
kažkur ties pečiais apsistoja orumas, ir tu tiesi kelius ir eini.
tiesi kelius ir eini, nes jei netiesi - suklupsi. nes jei netiesi, nebus kuo važiuot toliau, o žolė juk šlapia ir aš taip bijau susirgt iki gyvenimo galo nesibaigiančiu skausmu.

dieve, iš kiek daug išlipta, kiek daug nužingsniuota. o teturiu parodyt tik

tik kiek


šypt



mano ausys išmoksta smailėti ir aš siekiu rankomis lubų.
frenkas kažkur slapstos, kartais vis išlenda, bet aš jį suprantu. net mano vienatvei reikia kažko, kas ją apkabintų. ne tik man pačiai. ji silpsta, aš matau. kaip mažas murakamio pasaulio galo šešėlis, tad arba dabar į akivarą, arba jau niekad, nes keliai sulinks.


ateina mažos permainų mintys. ir ne, čia ne wind of change, ne geluoniuotų žmonių išmislas. čia mano būtinybė. taupyti pinigus, keist garderobą, išmest ir judėt toliau, kad tamsoje niekada nebesusišnibždėtų tai, kas jau seniai mirę. viską išsikalbant, viską turint omenyje viską užmiršt.


rankos keistai dilgčioja nuo sveiko grojimo ilgesio. nes dieve, kodėl aš vis paleidžiu tai, kas man teikia džiaugsmą.

mokytis vyriško žargono. mokytis pačios savęs.

tai sakyk ką nors.
sakyk ką nors, po galais. nes aš noriu išmokt pakelt galvą.
tik tiek.
ech...