gentis

mano venomis teka mažos jodo ir radiacijos dalelės, ir todėl spaudžia galvą. gyvenimas gražus, kartoju sau palinkdama prie raidžių su dar didesniu užsidegimu; gyvenimas gražus kai jau du mėnesius nematai mėnulio, kai ant palangės augini bazilikus ir šeri savo mėsėdį augalėlį musėmis ir kitokiais šliužais. gyvenimas yra gražus, kartoju spausdama galvą tarp rankų ir niekingai bandydama sukelti sau daugiau skausmo, tik tam kad atlėgtų, bent šiek tiek sumažėtų jau esantis. gyvenimas yra gražus. gražus kai plyšta galva, kai jautiesi keistai silpnas ir nesusivokiantis. kai dreba rankos. kai negali miegoti. kai negali nesmerkti savęs ir tikėtis geriausio. gražus gi tas gyvenimas. ar ne?

dabar taip: tas, kas rašo šitą tekstą yra ir nėra tas, kas Tu galvoji, kad yra. einu tablečių užgerti cheminiu birzgalu. save aš kuriu žodis po žodžio, čia, leksiškai, raštu, nes taip vyksta pasaulių tvėrimas ir trėmimas ir mano paties kaip personažo kūrimas. mano egzistencija sutelpa ir negali perlipti žodžių, kuriuose egzistuoju ir kaliu. negaliu ištiesti rankos toliau nei puslapio ar eilutės rėmai; tai reiškia, kad negaliu perlipti sakinio, o jei ir perlipčiau, tai būtų jau kažkas kitas, ne aš. tai būtų - ir retkarčais yra - fizinis keisto ir asocialaus žmogaus maketas, suprojektuotas į tokį pat keistą kaulų, plaukų ir odos gumulą. vis bandantis pakilti ir atrasti savo "patumą". savo paties "patumą". kartais norėčiau įkrist į kokią juodąją skylę. autofikciškai pribaigti save persikūnydama į kitą. mane ir kitą tuo pačiu metu. dedu galvą, jis būtų daug gyvesnis nei originalas. intertextual overkill, sakytų kai kurie. patylėti vertėtų, sakyčiau aš.