funeral home

-


mano venomis teka mažos jodo ir radiacijos dalelės, ir todėl spaudžia galvą. gyvenimas gražus, kartoju sau palinkdama prie raidžių su dar didesniu užsidegimu; gyvenimas gražus kai jau du mėnesius nematai mėnulio, kai ant palangės augini bazilikus ir šeri savo mėsėdį augalėlį musėmis ir kitokiais šliužais. gyvenimas yra gražus, kartoju spausdama galvą tarp rankų ir niekingai bandydama sukelti sau daugiau skausmo, tik tam kad atlėgtų, bent šiek tiek sumažėtų jau esantis.

gyvenimas yra gražus.

gražus kai plyšta galva, kai jautiesi keistai silpnas ir nesusivokiantis.
kai dreba rankos.
kai negali miegoti.
kai negali nesmerkti savęs ir tikėtis geriausio.

gražus gi tas gyvenimas.


ar ne?

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

-
keistai žiūriu į praeitį.  ypač pastarosiomis dienomis. žiūriu ir suprantu, kad tiesiog negaliu atleisti. negaliu ir viskas.  jei negali atleisti, vadinasi, negali ir pamiršti. negali judėti toliau. tie žmonės vis dar lieka įstrigę atmintyje, grauždami šlapią mano paklodės kampelį ir patys to nežinodami.  kasdien kartoju sau, kad paleisčiau.  kasdien liepiu. jie kasdien nesitraukia.  baisu, kad žinau, kaip jie gyvena toliau. žinau, kad ir aš esu jų gyvenimų paraštėlėse. ir mane tai nervina. šitaip. beprotiškai. pykdo.  greičiausiai jie laikosi ant kažkokio mažo, neišspręsto šapelio. to, kuris liko nuo sodo rišimo, kuriam tiesiog nebeužteko vietos jų vėrinėliuose. keista, kaip manąjame jos visad apstu.  norėčiau juos visus sudėti čia. visus iki vieno. ir paleisti. ir tegu plaukia patys sau, kaip kad aš plaukiu. pavargau apie juos galvoti ir jausti nevertę. nemeilę. nesupratimą.  mušu savo ritualinį širdies būgnelį.  užsimerkus kartoju tas, kuris matė mane po stalu ta, kuri karstėsi roži
Skaityti daugiau
-
tiesiog sakyk man ką nori apie laiškus, kurių neišisunčiau, apie vietas, kuriose buvau ne savo laiku, apie mažas gyvybes tų, kurie gyvena kažkur pakeliui namo. aš nenoriu grįžti. nenoriu grįžt. man gerai mano mažoj būty. man gera vienai ir tik vienai su savim, paišyt ir gert kavą iki 3 ryto, tik gitaros pasiilgstu. man gerai, man gerai, man dieve mano, aš tiesiog pavargstu būt. tik tiek. baigiu Kantą ispaniškai. skaitau Don Kichotą. ispaniškai. aš kalbu ispaniškai ir nebemoku tart žodžių savo gimtąja kalba. tolstu stipriai ir greitai, nes man niekada nesisekė palaikyt santykių šituo tolimuoju ryšiu. tokie santykiai byra, o aš jų ir nelaikau. po pastarųjų dienų tebijau kad Barcelonoj mane nutrenks mašina taip ir nespėjus pamatyt tavęs dar kartą. vos tik išlipus. man lūžta dantys, dreba rankos, ir sunku pripažint, kad sunku. tiesiog tylėt ir susisukt į kamuolį. nes nei tarp vienų, nei kitų nesijaučiu sava. niekad ir niekur nesijaučiau sava. tai kaip galiu būt labesnė
Skaityti daugiau

gimme shelter

-
pastogė. nuo visų liūčių, netikėtumų, nerimo ir blaškymosi. truputį sustota. pradėta. tas kiškis vidur tako. ir ausys ir orandžinė šviesa. ne šokoladas kuprinėj. kažkur paskendęs veidas nes god gave me everything i want nes dabar namai pagaliau nusistovėjo. dabar jie truputį įgavo stabilumo ir realybės. tu nebekabi tarp sapno ir tamsos. tau nebereikia miegot tu tiesiog nebegali. viskas pagaliau prabunda. nežinau, kiek tai ne sapnas, kiek tikra, kiek ne žinau kad jaučiu kad tomis akimirkomis, kai namie tuščia mano išprotėjusios hipių deivės oda atauga aš jau matau save ten, kur ir turiu būt nes ryžius reikia paleist pasroviui nes kartais reikia vidury nakties nuogai nert į juodą ežero vandenį nes reikia dūmų kvapo ir žiogų ir kiškio ant tako ir pirštų plaukuosna. baisu tik dėl to kad gal kada reikės paleist. nebijok. nebijok. nebijok. mano kakta pritvinkus orandžinės kryžium prieš pilnatį
Skaityti daugiau