gimme shelter

mokyti yra lengva

tai mokytis sunku. mokytis kartu su tais

kuriuos mokai tikrai ne pasaulio pažinimo

nors viskas, kas iš tavęs išeina tėra

keisti atspindžiai tavo menkos išminties

kurią stngiesi perteiki rankų gestais

kai nežinai kaip paaiškinti tą kreivą lentelę vadovėlyje su

žymimaisiais ir nežymimaisiais artikeliais

kai viduje šauki iš siaubo

nes nesupranti, kaip padėti jiems galvoti

ir suvoki, kad negali net rankos ištiesti

baisu matyti kai kurių kančia, kai kurių 

neapsisprendimą

baimes

problemas

ir negalėti prieiti

ir pasakyt

žinai, viskas

kada nors

baigsis

tu 

galėsi rašyti

vaidinti

spręsti iki išnaktų

tai

ką nešioji širdyje ir rašaluotose rankose

tai

dėl ko sielą parduotum

nes tai

ką darai dabar 

reikalinga dėl skaičiaus

kurį pamirši greičiau, nei 

perskaitysi atestate

dieve mano

kaip aš nuėjau iki čia

dar paklausiu savęs prieš užmigdama ir

sapnuodama save giliam aštuoniasdešimtmety

lėtai mirštančią lovoj ir suvokiančią

kad nieko nepadaryta

kad aistros neįgyvendintos

kad reikėta daugiau kalbos, daugiau sielos, daugiau tavęs

mirdamas dar atsiplėši nuo žemės 

ir matai savo sielą

ant grindų išsiskleidusiam veidrody

na 

ir ką

man baisu atsimerkt. 

baisu, kai savo sielos negali nešioti kaip rūbo

baisu, kai bandai išsispausti ir nebijot, bet nesugebi

baisu, kai kaskart man pradėjus rašyt klaviatūra (jau ne plunksna) išslysta iš pirštų dar kartą patvirtindama, kad čia tik rankos, ne sparnai, o ir snapo nebūta

ir būtis reziumuoja

kojose užprogramuotą

nepakilimą

palikit oro uostą, mielieji, skrydis atšauktas

vieni suklumpa sustojusiom širdimis

kiti tiesiog keikiasi, neva anglijoj 

kažkam traukinys galvą nukirto

tai dabar traukinukai vėluos

aš bijau. bijau perskaityt šitai, kai baigsiu

bijau tūkstančio žioplų savo klaidų 

va lašais nusėdusių ant mechaninės plunksnos šerių 

aš - ne mechaninis angelas

ir kaskart atsistojus prieš klasę pasiruoši mūšiui

prieš sraigtelius ir už plunksnas

prieš socialinius būstus ir už sraigės namelius

prieš baimes, už save ir už juos

ir už

dieve mano

savo sielos cypimą deginant kraštelius

(nesijaudink, grįžus namo juos

bus galima aplipinti vašku)

savo sapną, nuo kurio taip aršiai lupama oda

žiemą lipdomas lėles

išaugtus marškinius ir nuo kavos drebančias rankas

kur mano plunksna, sakau sau griebdama

paskutinį langelį nuo

kruvinėjančios rudenio žemės

jos oda pačiurpus

ir šį metų laiką prisipildžius raukšlių.

ir jis ją atstums, nes taip priimta

ir 

ir

ir

čia kaip ir viskas, ką turiu. 

nei medaus, nei gervuogių uogienės. 

nei labos nakties.