bandau ieškoti už ko užsikabinti
tikrai, nuoširdžiai bandau

čia viskas beprotiškai svetima. 

visos moterys renkančios savo gražių rankinių šuniukų kakučius po mano keistais langais su mesėdžiais augalais, kuriuos kas rytą apienu kaip vaikus ir apklostau. visos. iki. vienos. moterys. 

visi vyrai, kurie bėgioja išpūstais bicepsais arba veipina man į veidą toje gražioje vietoje, virš kuriuos kabo ženklas "trout swim" ir kuriuoje, tikiu, jie kartais tikrai gaudo upėtakius. visi. iki. vieno. vyrai. 

ir man keista. 
kas čia dabar. 

bet gal nieko. gal nieko baisaus. 

būna geriau, ir būna ne. būna, kad viskas atrodo baisu ir viena. ir dabar taip atrodo. 
bet baisu ir viena kartais pritilsta. tada atrodo, kad gal ne taip baisu ir ne taip viena. 

ir aš kartoju šiuos žodžius kaip mantrą - baisu, viena - nes taip jau yra su manim. jie gaudo vienas kitam uodegas, jie kandžiojasi žaisdami mano šonkaulių narvelyje, kuo toliau, tuo stipriau, taip intensyviai ir žvitriai, kad jau nebepagaunu jų uodegų, nebegirdžiu šnypštimo, jau daug metų nebejaučiu, kaip krimsteli ir man. 

kiekvienas įkandis lieka. 
jau gerai žinau, kurie jų dantys iškrypę, kurie - plombuoti. 

ir vis tiek viskas bus gerai. nežinau, kaip, bet gal bus. 
ir čia viskas. 
čia nieko. 

čia tik tai, kas ir turėtų būti. 

jei kas paklaustų kažko apie mano gyvenimą - viską neigčiau. kuo daugiau skaitau, kuo giliau bandau įsirausti į save ir suprasti, iš kur tas "baisu" ir viena", tuo geriau suprantu, kad gyvenu savo susikurtoje realybėje, kuri kuo toliau, tuo mažiau sutampa su kitų žmonių pasauliu. 

ir aš viską neigiu. nors užmušk, neigiu, kad kada nuoširdžiai buvau blogas žmogus. ar netinkamas vaikas. greičiausiai buvau, bet ne realybėje, o kažkieno kito galvoje. 

ir viskas čia suprantama. 

tiesiog neigiu, kad man kažkaip per daug skauda. ne per daug. skauda ir skaudės tiek, kiek turi skaudėti. ir joks išsiverkimas "kad mažiau myžti reiktų" čia nepadės. mano skausmas yra tas, kuris mane apkabina kas dieną ir kas vakarą. ir aš neigiu, kad jis yra blogas. jis tiesiog nemoka kitaip gyventi. ir aš bandau jį mokyti taip, kaip išmanau. 

ir gal kada pasiseks iš viso šito išlipti. nelabai tuo tikiu, bet neigiu visus kitus scenarijus. 

bandau daugiau rašyti. 
ir piešti. 
ir leisti. sau. daryti. 

neigiu visas tiesas, kurias maniausi žinanti. viską perrašau bandydama išspręsti savo rebusus. 

prašau, papasakokit man, kas aš esu. ir čia ne bajeris. man tiesiog to reikia, kad galėčiau susidėti iš naujo. 


Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

gimme shelter