jei kas nors turite kokių nors brandų, kuriems reikia identiteto, ar kokią kitą su grafiniu dizainu susijusią užduotį - duokit. aš mokausi.
mokausi ir truputį nemėgstu savęs, kad štai, tau jau 28-eri, ir tu toliau mokaisi, ir kas iš to, kas po šito?
aš audžiu, nes taip man nebedreba rankos.
audžiu, ir klausausi vikingų gerklinio riaumojimo, mano ausų būgnelių mušamo ritmo. klausiu, kas per juos tranko, bet ritmas tik dar pagreitėja, užsikuria širdies varikliukas. važiuojam.
kas rytą ėmiau dažyti savo akių vokus mėlynai - it karo dažais.
vakarais palaižau juos, kad lengviau užsiklijuotų. neklauso.
girdžiu ožkas bliaunant. rašau padrikus sakinius.
nė vieno iš šių dalykų iš tikrųjų nėra arti manęs.
man net keista, kaip kūnas viską atsimena. kaip man nereikia atsiminti, nes kuo daugiau skaitau, kuo daugiau gilinuosi į save ir kodėl šitaip visko bijau, tuo labiau paaštrėja jutimas. jis glosto man plaukus ir kartais paminko rankas, o per nugarą eina žaibai ir subliūkšta raumenys, nerviniai tikai nustoja judinti mano galūnes, atsileidžia viduje išsitempę lynai.
aš dar tik pradėjau mokytis savęs. po šitiek metų gyvenimo ir beveik 4 metų terapijos. pradedu mokytis moters, kuria esu, žodyno ir būvio. kokios yra jos lūpos. kokios rankos. kokie plaukai. kokia jos širdis ir kokie norai. kas ją tempia už rankos. kas ją stumia į priekį. kas iš visų ją supančių veiksnių įkėpia noro būt ir gyventi. ir kas ten dega viduj, kai atrodo, kad visos šviesos nusprendė užgesti.
ir viskas gerai. ir gal nieko tokio.
išplauksi. išplauksiu.
praeis.
čia pradėsiu rašyti eilėraščius. juodraščius. žodžius. nes kodėl ne. toks mano metų tikslas - rupūs miltai, rašyt. ir kuo daugiau.
***
moterys
moterys bėga išmesti šiukšlių maišų
bėga su baltomis pirštinaitėmis ir nudailintais, išgaląstais kulniukais
su dailiais nagų peiliais
tiksliai išpjautomis lūpomis
taip tiksliai, kad net kraštai nekraujuoja
apvalainom krūtinėm praskirdamos minias ir akis ir erdves
kai jų per daug galėčiau prisiekti, mačiau,
kaip stebintys žvilgsniai žvairėja
kaip dvejinas vizijos
pasauliai dalijas mitozėj
iki kol nebeatskiri kur baigiasi vienas
kur prasideda naujas
skaidrus raibuliavimas
želinis drebėjimas
želatininės fiestos
ir miestai
it rozeta raštuotais šaligatviais
į kuriuos vis įstringa batelio stiletas
iš kurių neišbrisi kaip gyvas
teks palikti batus
kapanotis basom
iki grabo saugoti švelnią
žolės neliestą kulno mėsą
palikt šiukšlių maišus
nagais susiręst būstą
susigydyti lūpas
iš išmokti prabilt
kuo tolaiu
tuo labiau
savo
kalba
Komentarai