kalbelė

kuo toliau, tuo geriau suprantu, kad sizifas greičiausiai tėra mėšlo rutuliuką į kalną ridenantis šūdvabalis. 

kuo toliau, tuo gražiau ir mieliau, kad kad ir kaip plėšytumėmės greičiausiai visi esame sizifai. ir visi tikrų tikrai esam šūdvabaliai. 

ir čia nėra nieko baisaus ar blogo. 

man patinka. 

jie mieli ir beprotiškai gražūs padarai. 

ir jei kada susitraukčiau lig žirnio dydžio, jodinėčiau ant šūdvabalio. 

no kidding. 

viskas šitaip lėta, dieve mano. mokausi. mokausi. mokausi. noriu sau kartoti, kad mokausi, ir tai iš dalies tiesa. likusį laiką moteriškai pykstu - ant savęs ir išmokto beminčio paklusnumo, negalėjimo pykti, kurį dabar kasdien traiškau tarp pirštų it uodą, ant didelės didelės nemeilės sau ir netikėjimo. 

ir vis dar sakau sau - push through. 

ir tai yra grynų gryniausia nesąmonė. 

negalima savęs stumti. save reikia glostyti iki nukritimo. gerkliškai kvėpuoti kol nustos drebėti kūnas. nusipiešti mėnulį ant kaktos. 

ėmiau mėnesinių krauju tręšti augalus ir sau rodyt, kaip viskas gausėja. kad viskas gerai. kad vaisingas tas mano vidus - visu kuo. kad viskas kas dieną gerėja. 

tada perlūžtu. 

tada tiesiuosi. 

tada imu stovėti. ir pykti, virš viso, visiškai viso ko - pykti, nes reikia atsiimt visa tai, kas buvo neleista, išverkt kas neišverkta. 

kartais atrodo, kad visi plaučiai, visos alveolės pilnos smalkių ir jau niekada iki galo nebeįkvėpsiu. kad ta vidinė batų dėžė, kurioje laikai likučius nuo savęs,  prikimšta milijono kitų dalykėlių ir tu jau niekada neatsiminsi, kurie iš jų tie tikrieji. 

knisiesi tarp savo šiukšlelių, ir, rodos, kad galo nebus. 

kažkam rašiau, kad tai kaip žiema, kuri niekada nesibaigia, o tu tiesiog brendi. 

brendi ir neišbrendi. 

brendi ir neišbrendi.

tai... gal geriau iš viso nebristi?

taip tiesiog neišeina. įšalas persismelkęs iki kaulų smegenėlių - kitaip nieko nebus. kuri ugnį, prisivarai į rankas rakščių, šlapias medis tik smilksta, o tu kapoji orą titnagu iki kol ima kraujuoti krumpliai - kitaip nieko nebus, nieko, nieko nebus, kartoji. 

ir taip kasdien. 

iki kol užsikurs. 

užsikurs užsikurs - sakai sau. ir vis murmi "kalbelę, padedančią įkurti ugnį"

užsikurs užsikurs. 

ir bandau nebijoti. 

ir eiti ant rankų.