viskas tapo smarkiai sustyguota.
daug įtampos, bet čia ne dėl tvarkos.
tvarką įtvirtinau pati. stengiuosi jos laikytis.
valanda dizaino tyrinėjimams. dvi valandos naujai informacijai. pietūs. pasivaikščiojimas.
projektas. projektas 2. valanda rašymui. valanda iliustracijai. vakarienė.
visa tai truputį sumaišo baimė, tad kartais tenka įterpti poilsį. nuo 10 min iki valandos pažliumbimams, paaimanavimams, pažadams atsiskirti nuo pasaulio ir išvažiuoti gyventi į mišką, ten, kur nėra žmonių. savęs suėmimui į kumšti, bandymui perkalbėti ar paguosti, sudėtingam lakmuso popierėlių kaišiojimui į realybę ir emocijas atidžiai tikrinant, tai kuris gi teisus. ir tada atgal. tada bandom iš naujo.
Žmogaus nuolat klausiau, kodėl jis mane liečia. juk neprivalu. nėra tokio protokolo. apkabinimai nėra įpareigoti ar įtvirtinti neegzistuojančiose sutartyse.
ir nežinau.
paskui daug galvojau. nušvitau. tai tiek.
mane šiek tiek nervina nuolatinis grįžimas į vaikystę. vis kažkokio supelėjusio grūdo iškapstymas ir stebėjimasis "o, tai va dėl ko", tarsi visas likęs gyvenimas buvo kažkoks pramanytas ar net nenutikęs.
supratau, kad praeitis mane tiesiog ištinka. kad apkabinimai ir švelnus fizinis kontaktas yra baisus todėl, nes jauteisi atgrasi savo artimiausiems. ir viskas. ir tiek. ir kaip dabar šitai pataisyti?
pastebėjau, kad šiomis dienomis aktyviai grįžtu į paauglystę. man nuoširdžiai atrodo, kad tada aš buvau "labiausia" savim, kokia galėjau būti. o paskui tiesiog bandžiau atkartot reikiamas formas, be turinio, nes tai tiesiog nebuvo svarbu.
dabar diena iš dienos bandau atkurti tą turinį - kaip koks super nuostabus šefas išlavintu liežuviu laižau praeities darbus ir jausmus siekdama atsekt savastį.
žinau, kad ten esama žodžių.
ir muzikos.
ir daug balso.
ir vaizdo - kuo toliau, tuo labiau niežti rankas, tik fotoaparatas likęs Lietuvoje kol kas nepasiekiamas.
bet nieko.
forma irgi šiek tiek juda, bet dar gali palaukti.
dabar reikia daug mąstyti, skaityti, rašyt ir leist sau. ir žinau, kad aš čia tiesiog beriu žodžius visiškai į niekur. visiškai neeilėraštiškus, neproziškus, traukau kažkokius padrikus sakinių karolius ir tiek. ir net be taisyklingų kablelių. begėdė.
bet dabar taip tiesiog reikia.
tekstai taip pat gimsta - ačiū dievui.
lėtai, sunkiai, bet gimsta. ir teks gerokai prie jų pasėdėti.
ir. nieko. sėdėsiu.
o dabar turiu varškės ir silkės iš lietuviškos parduotuvės, kuri velniažin kaip atsirado šitoj nuolat lyjančioj šaly.
ir kol kas tiek užtenka.
Komentarai