Rankos tokios apsunkusios lanksto per klaviatūrą lyg per pianino klavišus. Pianino, kuriuo niekada nemokėjau groti... Visos dovanos, kurias gaunam iš Aukštesnės Materijos, yra tokios paviršutiniškos, tokios lengvos... Nors praktiškai viskas suslėpta pačioj vidaus gelmėj. tenai toli toli, kur niekas negali prisiraust, prisigrūst, prisikabint. Ar daug yra norinčių tiesos? Ar daug žmonių nori viešumo, ašarų, rodomų per mirgantį seno televizoriaus ekranėlį? Taip, "Šilelis" nemeluoja. O gal meluoja tik pikti korespondentai? Ar pats žmogus?.. "išmokau juoktis širdžiai verkiant, palenkti ašarą veide".. - ateina į galvą girdėtos eilutės. vis aktorių darbas. Vis jų gyvenimas. Ir jie vis meluoja ir meluoja.. Jei taip, gal ir pati tapsiu melage. Sudrumzti vienuolių, mokytojų, draugų protus... man skaudu, kad turiu daryti ir sakyti tai, ko niekada nesakyčiau. Pripratus būti atvirai vis sunkiau taikytis prie kitų. O ar reikia? Klaiki tiesa ar melas į akis? Jei nenori skaudinti?...
Pranešimai
Let me feel I'm fallin'
Žinot, gyvenimas - kaip keistas filmas. Kaip smėlio pilis. Kartais taršomas, kartais savitas, kadrtais absurdiškas, žiaurus, linksmas, stebinantis, besikeičiantis, kvėpuojantis, merdintis, stovintis, gulintis, laukiantis, bėgantis, ieškantis . Ir kartais taip sunku sulaukt kažko . Atrodo, kad esi geras žmogus, nors net neįsivaizduoji, kaip yra iš tikrųjų. Gal tai ir yra to viso esmė - suvokt, kas tu, ir kodėl tu čia. Įsivaizduodama didelį ir nesibaigiantį kelią - tą erdvę, kur gyvenu, - žinau, kad kažko ieškau. O žodis "beribis" man net nepažystamas. Visi sako: "Visata beribė". Bat ar patys galit pajust tą "beribumą"? Ne. samonė jau sumuštruota, ir vis tiek vaizduojatės sienas. Nieko nepadarysi. Virs galvos meslvas dangus, saulė ir kiti nuostabūs dalykai. Aplink - žmonės, tokie kaip ir jūs. Kitokie. Lyg lietaus lašai. Kiekvienas skirtingos formos, pomėgių, šilumos...Kitokio mastymo. Pilni ktokių jausmų ir minčių. O visgi, tie patys žmonės. Tokie patys....