gentis

žemiau tik dangūs žemiau tik dangūs žemiau tik dangūs žemiau tik dangūs tavyje auga medis, skleisdamas lapus lyg šakas į visą ryjančias gerkles. tavo venose veržiasi laisvėn kraujas, bėgdamas ir nepraplėšdamas kapiliarų ir arterijų, kuriose neliko nė lašo padorumo ir tylaus alsavimo. garsas užpildo lietų. garsas praleidžia lietų. nepagaunamas. kažkas plešia iš vidaus krūtinės ląstą - iš plaučių kalasi sparnai, tiesiai per širdį, tiesiai per skrandį, tiesiai per burną. žemiau tik dangūs greičiau ateik ateik ateik... iš akių pasipila gebenės ir klavišai. išsižioji riksmui ir pro tobulą asmeninę "o" išsiveržia medis. nuo jo lapų lyg šakų laša alus ir cukruoti ananasai. pirštai ištįsta, sulinksta keliai, išlinksta nugara su šimtais laiptelių į medžio centrą. sparnai nulūžta, sutręšta kaip lapai vis brandindami medį. įsigeria į pradžią. nuo to laiko tavyje gyvens katinai ir maži vaikai laužydami šakas kaip lapus supsis virš nulūžusio sparno. nebeliks burnų, nebeliks akių. a...

Nebeliko nei iškalbos, nei minčių. Tai buvo pats nuostabiausias ir pats liūdniausias šių metų vakaras. Bet, matyt, ne tik vien šių. Dangūs plečiasi ir tolsta. Taip visada buvo. Ir tyliai suvoki, kad jau nieko nebėra švento. "Ir žiūrėt, kaip krenta pati karalienė"...

Matyt, rašau šitai dabar, kai viduj tamsu tamsu, kad rytoj ryte atsiminčiau. Taip tamsu būna beveik visada. Taip tamsu, kaip per baisią audrą, užklupusią kelyje. Vis mini ir mini pedalus, o dangus pila ant tavęs savo liūdesį ir pyktį, po kurio jautiesi daugiau ar mažiau apvalytas nuo viso tave slegiančio blogio ir tamsos. Mini taip iki tol, kol galų gale pasieki namus ir įsitaisai prie lango su puodeliu arbatos, pasiryžęs tęst lietaus išpažintį. Klausytis jos ir uost ją kaip pačio gyvenimo aromatą - šviesų ir salsvą. Traukt į plaučius tol, kol debesys prasiskirs. Tada lengvai šildyt pirštus arbatos puodeliu, nes nėra už jį geresnės ir tyresnės šilumos, tokios dažniausiai rusvai gelsvos, tokios kvepiančios ir tokios nepaprastos. Tokios, kurios paragavus neapsikabini pirmos po ranka pasitaikiusios pagalvės, ir kurios nespaudi prie krūtinės norėdamas užpildyt joje žiojinčią tuščią skylę. Ir nuo stogo lašant paskutinėms vargšo dangaus ašaroms tikėtis, kad tai jau nebe liūdesio, o džiaugsm...

Šiandien katė palindo po šlapiu mamos skėčiu ir žaidė su senu ir sulamdytu autobuso bilietu. Kiek nedaug visgi tereikia iki tikros laimės (: