gentis

Atsiranda vis dagiau žmonių, su kuriais norisi eiti alaus / vyno / arbatos. Nieko keisto, jei mane ignoruoja, ir aš su tuo susitaikau, nes ne kiekvieną susiradus per veidaknygę ir brūkštelėjus kad galgi hey, būtų įdomu ir einam - ne kiekvienas sutiks išskėstom rankom. Nė vienas. šypt. ir aš žinau, kad man reikia rašyti, bet aš kaip kokia Idea Vilarino, negaliu rašyti kai šalia yra Žmogus, kai savijauta kartais primena kažką gero ir šilto, t.y. tam tikrą laimę, nors niekada taip ir nesilioviau šlykštėtis žmonėmis ir savimi, ir jų debilizmu ir suvokimu, kad visgi be reikalo save vanoju gėda ir bevertyste. Nėra taip. tiesiog taip lengviau kyla, o ir aš pati susišikusi. Kodėl? Nes šeima, nes alkoholis, nes vaikystė, sako mano psichologė pas kurią jau pusmetį kulniuoju kiekvieną trečiadienį nes supratau, jog dar šiek tiek - ir išprotėsiu. Grįžtu: negaliu rašyt, kai šalia yra Žmogus, nors turėčiau. Todėl norėčiau viską mest ir gyvent viena, bet negaliu. Ir tai kvaila, ir tai drąsko, nes ži...

mano rankos yra sparnai. aš nepasižadu. pasižadu rašyt 2016 vietoj 2015. skaičius vieną po kito. kaip kad prašė. aš nepasižadu. ieškau vis daugiau rytų ir spalvų rytuose gimė buda, rytuose žmonės geria kavą su morenginiais pyragaičiais, rūko šalia smilkstančių puodelių. aš sėdžiu ant žemės. rytuose žemė švari ir lipni. kartais šilta. aš pasižadu skaičiuose paieškoti džiaugsmo. nepasižadu jį rast. aš nenoriu jo rast. man patinka blogos idėjos. todėl pasirinkau Tave. blogos idėjos paryčiais kažkur ant suolo vidury niekur, neskaičiuojant geografinės platumos ar celiulito ląstelių. blogos tylos. švlenios. šiltos. pačios blogiausios tylos. manęs būta nebūta. tik vieni skaičiai vietoj kitų.

cikados.  cikados iki tol, kol nebeatskiri ar jos lauke, ar jau tavo galvoj.  tu sušalęs. tu tiesiog sušalęs ir viskas. tu sušalęs, ir bandai sau įteigt, kad tai praeis, kad šaltis praeis, nors iš tikrųjų nežinai. šaltis nekinta, stiprėja, tu prakaituoji ir stumi nuo savęs viską, kas nėra tu, nes pavargai.  cheers, darlin'  nuo visko, kas nėra tu kas esu aš  nes galų gale - tik aš ir aš prieš mėnulį. tik aš. viskas.  adaptuojiesi. trenki durim ir eini. ir viskas.  iškrėsk cikadas iš mano galvos. 

ne savo mieste dirbu ne savo darbą. maža būtis, slegiantis uostamiestis, slegiantys arabai su savo apvyniotom galvom, ramadanu, mano viršininkė bankrutuojančioj beprasmėj kompanijoj, lėtas gyvenimas provance. man trūksta akvarelės ir popieriaus. man trūksta kelti galvą. mokausi. kiekvieną dieną. lėtai. dieve, aš taip ir neišmokau nesirūpint. to "dont give a fuck". niekaip. mane reikia fotografuoti. nes aš graži. manęs reikia klausyt. nes atlekia maža banga žinojimo kas esu. maža akimirka to savęs suvokimo, savo išminties nes o dieve, aš jos turiu. ne tų vardų linksniavimai, savęs graužatis, neapykanta vien sau ir niekam kitam dėl visko visko, lenkianti nugarą, kas dieną arčiau žemės, arčiau ašarų, bet mane bent supranta. mane apkabina, išplauna indus kai baigiu gaminti ir pasilieka kartu iki 4 ryto, klajojant po provanco žemes, klaidžiojant žvilgsniais po airių barus, poetiškai svarstant, gaudant drugius ir žvelgiant į tolį, nes man reikia judėt. man būtina, kitaip ...