gentis

pro siauras žaliuzių skylutes matau purviną sniegą mano gyvenimas toks siauros skylutės, purvini balti paviršiai grožis, sakyčiau grožis, kurį matau grožis, kurį iš paskutiniųjų bandau aprašyti grožis išgelbės pasaulį sakyčiau greičiausiai ne šitą

kad ir kaip bebūtų keista ir klampu voliotis šioj vis drėgnėjančioj dvasinio absurdo duobėj jaučiant, kaip kojos vis giliau klimpsta į žemę kaip ant galvos krenta grumstas po grumsto šlampa švarko nugara, kuria esi atsirėmęs į kapo duobės sieną ir galvojant "viskas gerai" "man čia gera" net jei gali išlipt. rodos, tereiktų rankas iškelt jei rodosi - žegnokis, sakytų sakau manyje per mažai pašaukimo sakau rankos maldai nekyla sakau kartais nešvarios panagės plaukai žemėti tėra tik iliuzija make belief kad nukristų svoris nuo krūtinės spaudimas skausmai širdies srity atsiverstų knygos pagaliau prisireiktų prisiverst susikaupt vaikiška, sakau iš po palangės šluota iškasus dievo karvytę geltonu krauju besispjaudančią braškę žvelgiu savo atspindin, ir (vėl) rodos kad likau kažkur ankstybėse kad tik kūnas juda tolyn kad mintis vis ta pati tik akys kitokios tik ant kaktos turiu jau tris raukšles nuo mąstymo ar nuo ašarų va...

mokyti yra lengva tai mokytis sunku. mokytis kartu su tais kuriuos mokai tikrai ne pasaulio pažinimo nors viskas, kas iš tavęs išeina tėra keisti atspindžiai tavo menkos išminties kurią stngiesi perteiki rankų gestais kai nežinai kaip paaiškinti tą kreivą lentelę vadovėlyje su žymimaisiais ir nežymimaisiais artikeliais kai viduje šauki iš siaubo nes nesupranti, kaip padėti jiems galvoti ir suvoki, kad negali net rankos ištiesti baisu matyti kai kurių kančia, kai kurių  neapsisprendimą baimes problemas ir negalėti prieiti ir pasakyt žinai, viskas kada nors baigsis tu  galėsi rašyti vaidinti spręsti iki išnaktų tai ką nešioji širdyje ir rašaluotose rankose tai dėl ko sielą parduotum nes tai ką darai dabar  reikalinga dėl skaičiaus kurį pamirši greičiau, nei  perskaitysi atestate dieve mano kaip aš nuėjau iki čia dar paklausiu savęs prieš užmigdama ir sapnuodama save giliam aštuoniasdešimtm...

Baisu rašyt kažką panašaus antrą valandą ryto. Baisu, nes jauti kaip viskas byra ir galvoji, kur reikės bėgti. Ir kaip greitai galėtum tai padaryt. Ir kaip nepastebimai. Nes vienišiau dar nebūta. Net kai būta Frenko. Nei kai apsikabinimai tebuvo apsimestiniai. Dar nebuvo vienišiau. Nes jautiesi kaltas. Dėl kiekvieno žodžio. Nes bijai kalbėt, nes niekam gi neįdomu. Niekad. Nes gulint ir verkiant, nes o dieve, kaip skauda, esi vienui vienas. Net jei kitoje lovos pusėj ir esama Kito. Aš norėčiau nebijoti kalbėt. Tik kodėl kiekvieną kartą man prabilus viskas baigiasi panašiai? Viskas byra. Tad telieka galvot, kur priglaust galvą. Tada ateina suvokimas, kad mieloji, tu juk nieko neturi. Nes bijai žmonių. Nes žmonės vengia tavęs. Mano mažos ir per atviros išpažintys baigėsi. Einu skaudėti toliau.