gentis

were not the stones no one likes us and we dont care! so so so so so mintyse skaičiuoju akimirkas iki tos minutės kai jie vėl pasirodys prie šitų namų durų, kai vėl kalbės kažką keisto ir niūniuos easily o aš tik šypsosiuosi ir kalbėsiu kažką sau pačiai įrodinėdama kad viskas liks taip kaip yra ir viduj tikėsiuos kad visgi ne ir vakar verkiau šnibždėdama gyvus aš nepastebėjau kaip tu gerai varuoji ir tu esi, ir šito gana lyg pirmą kartą girdėtus nes jau nebegaliu atittraukt nuo tavęs akių jau nebe naktis ir lūpinė armonikėlė ir paskutinis traukinys ir niekados  taip nemylėjau mylėjau vėjas ir naktis [A.M.] matyt, visa jūra lyg milžiniškas kalnas ant mano delno. matyt vėl eisiu peržiūrėti closer . vis arčiau negu arti. kasdien sieloj švinta tylus pavasaris ir aš šypsausi, lyg mano dievas būtų nusileidęs iš pačio dangaus ir įdėjęs į saują man lašą kažko daugiau, nei vien tik rasa. nei vien tik keistas ir niekad nesibaigiantis laukimas ir atsakymų be k...

o man tai jau kas pagaliau viskas taip kaip kažkada ir norėjau: šimtai valandų scenoj su šimtais paprastų stebuklingų žodžių iš tokių stebuklingų žmonių per praėjusią savaitę tapusių neatskiriama mano esybės dalim nebežinau kaip reiks be to ištvert visus tuos du mėnesius nors noriu tikėt, kad ką nors sugalvosim atrodo, visi žavimės Burton'u skaitėm harį poterį mokėmės baisiausiose panevėžio mokyklose mylim Jdepp'ą poeziją gyvenimą muziką teatrą ir visi jaučiam kažką daugiau nei vien tik žodžius atrodo, po beveik pusmečio pertraukos kažkas ima ir šitaip nuoširdžiai tave apkabina ne todėl, kad to norėtų pats bet todėl kad jaučia/žino kaip gi tu jautiesi o sekmadienį - kitas gyvenimas

dienos šviesios su grįžusiom šypsenom ir dar kažkuo ir su scenografais kurių akiniai įstabūs ir jie patys atrodo kaip iš prancūziškų filmų ir vienas iš jų tau padovanoja gėlytę nes gražiai pianinu groji mad world ir vienas iš jų kažkada buvo tavo klasiokas ir tu vis dar jam nusišypsai kai susitinki koridoriuje nors to ir nedarai tiems artimesniems ir supranti kad jo vardas tikrai haris grįžta sena nostalgija ypač prisiminus kad kažkada man jis labai patiko (potter potter potter) vis neišlipant iš tos dėžutės vis bėgiojant dėl suknelių vis žinant kad jau penktadienį vėl lipi atgal. antra savaitė - antra premjera. o tu vis stengies būt kaip galima geresnis. jie sako kad mano gražus balsas. imu tikėt pasakom. žinoti tiesą šiek tiek geriau tada kai ją žinai tik tu. nesvarbu kokia ji bebūtų. stand by me  [Vytautas Leistrumas, Keistuolių teatras]

štai jau trečia katė tokia lepinama. tokia pat, kaip ir mes su seseria. imu bijoti, kad ji baigs kaip ir anos dvi - tyliu miegu veterinarijos klinikoj. imu bijot, kad gal ir mes su seseria šitaip baigsim.

viskas einasi kažkaip keistai ir tegu gal vistiek nustos judėt ryt ar dar kada heh šypsaus nes tik šią akimirką man bepigu dar girdžiu šaukiant savo brolį kažkur jis iš 80's o aš tik iš čia mano vaizduotė susilpnėjo o arbatos gėrimas pranoksta net ir svajones kurios šiomis dienomis per daug realios. atėjo hipių metas. nenoriu kalbėt apie karą ar taiką tad geriau nekalbėsiu visiškai. jis sako, kad daug ko apie mane nežino o iš tikro tik nenori prisiminti. greičiausiai pradėsiu dainuoti nes šį rytą kažkas man įkrito į gerklę ir dabar veržiasi laisvėn. kažkas verčia mane vėl groti. vėl vėl vėl. jau buvau pamiršus kaip tai pamišėliškai beprotiškai malonu. su mediatoriumi rankoje galėčiau papjaut kad ir visą sudirbtą pasaulį. ir kas man. šiandien aš kvėpuoju. BROTHER!

take me down, love gal viskas daug labiau kompikuota, daug paprasčiau. atrodo, pretenduoju į geriausiuosius. o viduje daug juodesnė akimirka nei kas numano. jaučiuosi puikiai ir tuo pačiu siaubingai. ir baisiausia, jog kalta ne arbata. ir ką? ir nieko. tyliu. gal jau užtenka? nebėra ką pasakyti. vaikštau tik kiaurai sienas. geriu tik mėtinį vampyrų kraują. valgau, miegu, nerimstu. ar tikrai tai - jau viskas? ar tik dar vienas šešėlis, sumautas kalbantis mano baikščios minties ženklas? valdau rankas. skaičiuoju atstumą nuo mano lango lig tavo durų. o, kad naktimis galėtumėm susisiekti saulės zuikučiais...

šiandien sodriai skaitau putiną. šiandien rytinis vėjas man atnešė kažką naujo ir dar nepatirto. tylius pirštų spragsėjimus į stiklą žvilgsnį ir nerimą juodas artėjančias naktis ir darbą kurio šitaip ilgai laukdama vos neišprotėjau nors ir buvo aišku, jog kai jis ateis teks. ir štai - mano triūsas pagaliau įvertintas. ji taip pasakė mat šįkart atsiduodu visa mat šįkart aš būsiu geriausia kokia begaliu būti mat vakarais imu vėl kurti beprasmybę apie rytą miestą žmones vyrus ir moteris kurių šiurkštus grožis smelkiasi man per gerklę į smegenis kiekvieną mielą dienelę tokią kankinančią ir nuostabią. atrodo ir japonams geriau. o gal kuris nors iš jų šią akimirką taip pat eiliuoja šiandieną? arbatą pakeitė kava. niūrias spalvas pavasarinis kuždesys man tyliai šnabždantis (taip tyliai, taip arti, jog jaučiu jį alsuojant į savo kaklą ir iškvepiamam orui judinant plonus ir silpnus plaukelius ant mano kaklo) jog viskas gerai. visada. kaip ir tada, kai nelaukdam...